jie ejo trise: pricese, ginklanesys, ir nykstukas- melynosios planetos  ambasadorius..  ir nesvarbu kur. svarbiausia, kad  viena diena jie gris namo

- pienė.
- boružė.

septyni telefono numeriai, septyni adresai... ir ten nėra Tavęs..

žinau, sakei laukti. Bet aš nekantri(:.. o tu moki slėptis(:

[stoviu aukštyn kojom ir dairausi Tavo perliesusio siluteto su gitara ant pečių, vėjyje besiplaikstančiais plaukais]

gįžau. namo. buvau. toli. ir... ir atrodo, pasikeičiau. taip. pasikeičiau. tie žmonės... jie fantastiški... atordo, jiems visai nebūtina tavęs pažinoti, kad galėtų būti tavo draugais. ŠVIESŪS ŽMONĖS. Labai tiksliai apibūdino vienas geras dėdė. Aš.. kartą, atėjus vakarui, nežinojau kur nakvosiu. Bet buvo jie. Todėl galėjau užmigti įsisupus į savo paltą ir matydama kelias kamputyje degančias žvakes. Kartą, paskutinius pinigus išleidau eilėraščių knygai, todėl ir pietums, ir vakarienei, valgiau poeziją. Bet buvo jis. tas, kuris pavaišino naktipiečiais, o ryte jo mama mums paruošė pusryčius. Kartą, tris karus per dieną ėjau prie jūros. O ji tokia vėjuota, snieguota, paukštuotą ir stebulinga. Kartą, klausiausi laikrodžių tiksėjimo ir žiūrėjau į jį, įsisupusį į paklodę ir galvojau... galvojau daug... kartais atrodydavo,  kad jis taip toli nuo manęs. Būdamas čia pat. Ranka pasiekiamas. Bet vos tik mus išskiria šimtai kilometrų, aš vėl ilgiuos. Kartą, kasdien galvojau apie ją. Mano Angelą Sargą. Ji. Stebuklinga. Iki pat plaukų galiukų. Ji. Visada šalia. Jos. Pasiilgau. Kartą stačiau sniego senį prie gintaro muziejaus, kad neliūdėtų ten tupintis liūtukas, išklausantis kitų žmonių norus. Kartą, stovėjau lietuje ant plento ir namai buvo taip toli. Atrodė, kad lietus nesibaigs, o namo negrišiu. Tik daina padėjo užmiršti šaltį. Bet sustojo jie. Dėdė, kuris daug žino apie šviesius žmones. Ir kuriam dainavom už bilieto kainą. Ir jis dainavo, kartu su savo sūnumis. Kartą, žmonės nieko nesuprato, kodęl trys merginos vis dainavo ir dainavo nesustodamos apie Jėzų. Aš myliu. Jus visus kartu. ir kiekvieną atskirai. Myliu...

stipriai stipriai sugniauziu kumstukus ir tikiu... nes kitaip juk NEGALI buti

galvojau uzrasyti visus tris savo kurinelius. nusprendziau, kad nebereikia... nusprendziau as kelias akimirkas pasilikti sau... ir saugoti...

........septyni telefono numeriai... septyni adresai is pasaku miesto... ir ten kazkur gyveni tu... dabar tik reikia sugalvoti itikinama priezasti, kodel tureciau tau skambinti... nes "pasiilgau" siuo atveju skambetu kvailai... bet isradingumo man netruksta... sugalvosiu...

kalbi kalbi ir aš jau imu nebesuprasti, ar apie mus, ar apie gyvenimą...

ežerai. maži. mėnulio.

ir visada taip... visada viską pametu... paskui pasižadu, kad nebepamesiu, bet ir vėl... ir visada taip... tie traukiniai jau seniai išvažiavo... o jis pasakė, lauk... ir aš grįšiu... seniai... o aš vis dar laukiu... kai jis ten... kažkur, kur manęs nereikia.... baisiausia, kad netgi jeigu susitikčiau jį gatvėje, vis tiek nepažinčiau... baisiausia, jeigu kada nors buvau jį sutikusi... kaip ir tą jo mielą mergytę... arba baltapūkius būgnininkus... kurie irgi pasakė, lauk... pasakė, rudenį... aplinkui tik daug balto sniego... ar aš kažką pražiopsojau, ar rudens šiemet taip ir nebuvo?.... o aš kvailė... vis tiek tikiuosi, kad galbūt vieną dieną... kaip sakė Tiltų Žmogus: pasaulis daug mažesnis negu tau atrodo... Tiltų Žmogus žino, ką sako........

ginger man. a life for sale. and you can buy it only for one million dollars!...
he'll find a new one for himself