nieko nieko neprisileisti. ne, tikrai neįmanoma.

neprisileisti, nes paskui paleist nemokėsiu. turbūt šitaip derėtų. ką gi. tada tiesiog neįmanoma turbūt. žiūrėsim.

trūksta žmogaus kaip kažin ko. grįžti namo vakarais, ir nėra kas apkabintų ir pasakytų, bet juk viskas gerai yra. o kartais ir po pietų. truputį pavargusi, truputį skaudančia galva ir eini miegot. tik naktim nesimiega. su david grey vis kalbamės. please forgive me if i act a little strange..

o prieš porą dienų praktiškai išsiaiškinau sąvoką gyvas lavonas. ir kaip baisu pasidarė, kad vieną tokį pažįstu. [gyvas- dar ne miręs. lavonas - nes verčiau norėtų, jog vienas kitam jūsų tiesiog nebūtų]

bet iš esmės tai viskas yra gerai. kartais tik paliūdžiu, kad Andrew išvažiuoja namo jau tuoj. ir net truputį juokinga. juk internetas bei mobilusis ryšys ir amerikoj yra. ir skirtumas ne per didžiausias, ar gauni linkėjimus iš koliziejaus ar iš kanzaso dykumų. bet amerika juk atrodo taip toli.

taigi taip.
..kolegijoje duoda plokštumą, atsuktuvą, varžtą ir išmoko jį ten įsukti. o universitete žiūri į plokštumą neturėdamas nei varžtų nei plaktukų, bet vis tiek mąstai kurgi čia ką nors įsukus.

apytikslė santrauka pirmosios literatūros teorijos įvado paskaitos. nors ir liepė tas dėdė niekada jo kalbų nekonspektuot:P

vis dar gyvenu.

bandydama pažvelgti giliau į kultūros klodą šalies be klaustukų. tik su pauzėmis. šalies, kurios siela - tai jūra ir kalnai.

ir dar kartais pasvajoju apie australiją.

I DONNO

parsivežiau paslaptį iš Pink Floyd'ų "Sienos"

nusipirkau gėlę.
iš prisigėrusių berniukų kažkokių. liepė ją gerai prižiūrėti.
agnei ji primena žirafą.
o aš pasižiūriu ir jaučiuos, kad mudvi tokios panašios. gera

tik nagai vis dar lūžinėja

lūžta nagai. ir nežinau ką daryt. per tas coldplay grožybes, vis nesimiega. lygiai už penkių valandų pakils bičiulės lėktuvėlis į Prancūziją. Visi tik išplasnoja išplasnoja lyg paukščiai. Ir tada pradedu jaustis durnele kažkokia. Kitą kartą nereiks klausyt, ką sako širdis. Mat pasirodo primeluoja kartais. bet juk viskas visada tik geryn. Turi taip būti, juk. O Andrew dabar Atėnuose. Rašė, pasiilgo manęs. Bet juk nė nepažįsta. Na gerai, tik truputėlį. Ir ne man šnekėt apie tai, kaip nesiilgėti nepažįstamų. Bet juk jau beveik įsitikinus buvau, kad jam tikrai turėjo atrodyt, jog aš kaip reikiant kuoktelėjus esu. dabar vat pasirodo dar reiks išsiaiškint, kuris iš mūsų labiau. O Janas dar prieš 13 valandų buvo Čekijoj. Olomouc, Olomoucky Kraj, Czech Republic. Apsiramint reikėtų, ar ką. Ir jei daryčiau tai, ką noriu daryti, ištranzuočiau rytoj į Vankūverį. Tikiuosi, kad čia ir vėl tik mano idiotiškos nuojautos bando mane apgauti. Parašykit man laišką. Nes jau visai nesmagu kas kartą lipant laiptais žemyn rasti tuščią pašto dežutę. O ir šiaip. Keista kažkaip, kai pagalvoji. Šiandien pasisveikinau su daugiau nei šešiais šimtais žmonių. neįtikėtina. Ir tik skaudančios kojos primena, kad visą dieną klaidžiojau senamiesčio gatvėmis. Dar gavau mail'ą nuo kažkokios vidutiniškai po aštuonių mėnesių mirštančios moterėlės, kad norėtų man padovanot 6.5 milijono dolerių, kad daryčiau gerus darbus[klasta kvepia]. Ir nuo kada nors besiruošiančio mirti deduko iš hc, kad atvažiuoja į Lietuvą prieš mirtį pamatyt savo tėvų žemės. o dar ta norvegų mergaitė. tai vis dėlto kas dabar bus?

lūžta nagai dabar. ir nežinau ką daryt. per tas coldplay grožybes, vis nesimiega. lygiai už penkių valandų pakils bičiulės lėktuvėlis į Prancūziją. Visi tik išplasnoja išplasnoja lyg paukščiai. Ir tada pradedu jaustis durnele kažkokia. Kitą kartą nereiks klausyt, ką sako širdis. Mat pasirodo primeluoja kartais. bet juk viskas visada tik geryn. Turi taip būti, juk. O Andrew dabar Atėnuose. Rašė, pasiilgo manęs. Bet juk nė nepažįsta. Na gerai, tik truputėlį. Bet juk jau beveik įsitikinus buvau, kad jam tikrai turėjo atrodyt, jog aš kaip reikiant kuoktelėjus esu. dabar vat pasrodo dar reiks išsiaiškint, kuris iš mūsų labiau. O Janas dar prieš 13 valandų buvo Čekijoj. Olomouc, Olomoucky Kraj, Czech Republic. Apsiramint reikėtų, ar ką. Ir jei daryčiau tai, ką noriu daryti, ištranzuočiau rytoj į Vakūverį. Tikiuosi, kad čia ir vėl tik mano idiotiškos nuojautos bando mane apgauti. Parašykit man laišką. Nes jau visai nesmagu kas kartą lipant laiptais žemyn rasti tuščią pašto dežutę. O ir šiaip. Keista kažkaip, kai pagalvoji. Šiandien pasisveikinau su daugiau nei šešiais šimtais žmonių. neįtikėtina. Ir tik skaudančios kojos primena, kad visą dieną klaidžiojau senamiesčio gatvėmis. Dar gavau mail'ą nuo kažkokios vidutiniškai po aštuonių mėnesių mirštančios moterėlės, kad norėtų man padovanot 6.5 milijono dolerių, kad daryčiau gerus darbus[klasta kvepia]. Ir nuo kada nors besiruošiančio mirti deduko, kad atvažiuoja į Lietuvą prieš mirtį pamatyt savo tėvų žemės. tai vis dėlto kas dabar bus?

o kas dabar bus?:)

geef me een knuffel