klausau islandišų lopšinių
klajoju prisiminimais
ir taip stipriai
ilgiuosi tavo švelnumo...

ech mama, žinau, žinau kuo puikiausiai. o tu ar žinai?... ar žinai, koks jausmas apima, kai braidai po jūrą dar ankstyvą pavasarį ir tau šąla kojos? ar žinai, kokia nuostabi jūra būna viduržemy, kai pučia stiprus vėjas (žinau, kai kam tai nepatiktų:) ), o klykiančios žuvėdros laksto virš snieguotų pakarančių... ech, juk tu niekada nematei jūros žiemą. mama, mama... o ar žinai, kaip nuostabu yra sedėti ant pės kranto ir groti lūpine armonikėle? ar žinai, kaip gardžiai kvepia imbierinis pyragas, kai valgai jį tos upės pakantėje? ar žinai, kad po dešim penkios atvažiuoja traukinys iš pajūrio iš kurio sekmadieniais išlipa daugybe žmonių su dideliais krepšiais ir kuprinėm. mama... o ar kada nors pagalvojai, kad vienas didžiausių stebuklų yra užmigti taip arti žmogaus, kad galėtum justi kiekvieną jo atodūsį (... o tu vis bambi dėl tėčio knarkimo...). ėjau paupiu ir tvardžiausi, kad neapsiverkti. tada pagalvojau, kad turbūt ne viena kartą ir tu esi dėl manęs verkusi. ėjau paupiu ir galvojau, ar myiu tave. juk jei mylėčiau, sugebėčiau peržengti savo aš, tam kad tu būtum laiminga. išgraužčiau po skylę kiekvienoj knygoj. visus egzaminus išlaikyčiau dešimtukais. būčiau nė velnio nelaiminga, bet daryčiau taip dėl tavęs, nes myliu. dabar gi.. nesakau nieko. žiūriu į tave ir galvoju apie tai, kad aš irgi turiu troškimų. mama... aš nežinau, kas bus toliau. gal visą savo likusį gyvenimą praleisiu skvotuose, o vieninteliai mano pinigai bus uždirbti grojant gatvėj savo lūpine armoinkėle. gal būsiu įtakinga asmenybė su sąskaitom šveicarijos banke. bet.. vieną dalyką aš tau pažadu. kad ir kaip būčiau, visada būsiužmogum...

krūvos nepadarytų darbų nė kiek nemažėja. prisidirbsiu. arba jau prisidirbau. bet taip nuo visko pavargau, kad man nusispjaut.

- Tu moki šokti? - paklausė jis.
- Ne, - atsakė mergaitė, susigūžusi ant
laiptų.
- Aš irgi nemoku, - šyptelėjo jis. - Eime pašokt?
Tada jis paėmė mergaitę ant rankų ir jiedu nerangiai sukosi laipitinės aikštelėje, mindydami vienas kitam ant kojų. Ir abu juokėsi.
... Nesibaigiantis lietaus lašų
crescendo į lango stiklą, kalbėjo apie tai, kad vienatvės kartais pradingsta. Bent
akimirkai. Ir nesvarbu, kas atsitinka po to...
Ant mergaitės skruostų spindėjo dar nespėjusios išdžiūti ašaros. Švito...


siandien gyvenu sitaip...

kasdien vis labiau valkatėjam. NA IR KAS?.. įmerkiam kojas į fontanus ir išrenkam centus. O jūs juokiatės?.. sakot, ką, pinigų nebeturit?.. nieko jūs nesuprantat. Juk ten, dugne žmonių norai.. kaip jūs manot, ar patiktų jiems visą amžinybę tūnot šlapiam vandeny? mes juos išleidžiam į pasaulį. Valgom duoną. Ir lesinam ja balndžius. Dalinamės. Vieni niekada nepietaujam. Bet ką jūs išmanot apie vienatvę... ir šiandien mes grojam.. ir užsidirbsim milijoną pinigų. Ir sėdim ant palangės, ir klausom jūsų, gatvėje, grojančių... ir šypsomės... sakot, kaip iš vaikų namų pabėgusios?.. cha cha cha... namų mes seniai nebeturim... kurių galų tada reikėtų keliati tenai... IR ESAM LAISVOS.. ir LAIMINGOS... net kai jūs klausiat, megaitės, ko gi jūs liūdit abi?... ką jūs išmanot apie laimę, brangieji...

color=red]kai iskeliu rankas
pasaulio vidury
tai tik tusti delnai
ar tu daugiau turi?:)[/color]

supratau kodel viskas siandien griuva is ranku. vis del to sapno. toki liudna liudna siandien sapnavau, kad kai prisiminiau, ir i siandiena isismelke liudesiai. tie sapnai... is kur jie ateina. kodel butent tada, kai maziausiai ju tikiesi. ir kodel butent tokie, kokie yra?...

...ir visa diena butu turbut taip ir pasibiagus. jei ne raktai nuo namu kuriuos ten ir palikau siandien. ir ne silta arbata pas teta. ir ne zmogus, kuris vel padejo patiketi Mano Bedugniu Sargu. Jis yra. Zinau. Ir viena diena susirasim viens kita. Tikiu.

pyrageliai. dideli dideli pyrageliai.
po galais...

vakar gavau narciza. ir dar taip stebukligai. vaziavau troleibusu ir prie vieno ziedo pamaciau, kad zydi narcizai. ir pasidare truputi liudna. prisiminau savo zaliaplauke ameli. ir pavasarius. kaip kartas nuo karto nesdavau jai geliu. narcizu... tokios nuostabios geles. niekada niekas man ju nedovanojo. gaila. galvojau. ir vakarpo parase agne. tiksliau jau visai vakare. tikslaiu jau beveik nakti. ir pasake, kad jai labai liudna. ir paklause, ar negaletu uzeit... atejo nesina dviem narcizai. ju buvo ir daugiau, sake. tik kitus isdalinau praeiviams. dabar liko du. vienas man. kitas tau... ir prasedejome iki velyvos velyvos nakties. ir kartais buna taip. gyvenimiskai gera... ech, nors tai atrodo buvo jau uzvakar...
nes vakar. vakar vaiksciojau mieste ir puciau muilo burbulus. paskui nuvaziavau sauletekin. ir ten. isplukdziau keleta melynuju garlaiviu. melynai dryzuotu. ir puciau miulo burbulus. kvepiancius alyvomis. o ant ju permatomo pavirsiaus atsispindejo sauletekio dangoraiziai. vis praeidavo tie studenteliai... norejaosi, kad kazkas sustotu. arba ateitu tas zmogutis, kuriam turbut iki gyvenimo galo taip ir liksiu skolinga tris litus uz taksi. paulius atrodo. jo vardas. tarp dvieju is dangoraiziu yra toksai tarpas. puikiai matosi, kai sedi ant suoliuko. kaip ten kilo lektuvai. i melynas padanges... o uz pusu leidosi saule. oras jau veso. bet striukes taip ir neuzsidejau. juk pavasaris... norejau pasisveikinti su auksciausia kalno pusim. jau seniai jos nemaciau... bet taip ir nenuejau.. grizau namo... kai leidosi saule...