tiesiog noriu numirti. paprastai. lengvai. be kančių

brrr... kazkas netaip eilini karta gavosi... bet svarbiausia, kad as zinau, kaip turejo gautis;)...

Как начинали крылато мы,
Какими станем в конце?.....................

kaip man patinka staigmenos:)

knyga, kuprine, lupine armonikele... isvaziuoju... toliau nuo sudetingo pasaulio;)...

knyga, kuprin, luine armonikele... isvaziuoju... toliau nuo sudetingo pasaulio..

Kažkada:
Žmonės – užmaršūs padarai. Dejuoja, kad vienas kito neranda. Po neseniai vykusio pokalbio, grįžtant namo su mielu žmogiuku, kuris prieš Kalėdas rengiasi žaliu megztuku ir rudom kelnėm, nes nori būti panašus į  Kalėdų eglutę, nusprendėme, kad jie pamiršo paprasčiausią logikos dėsnį: jeigu kartais pasiklystame ir ieškome vienas kito, naudingiausia būtų, jei vienas žmogus stovėtų vietoje, o kitas jo ieškotų. Nes jei abudu ieškos, tai, labai galimas daiktas, jie paprasčiausiai prasilenks. Tačiau, jei abudu stovės vietoje, irgi negerai, juk visą savo gyvenimą jie gali taip ir nesusitikti. Todėl ne prošal būtų prieš pradedant ieškoti vienas kito susitarti, kuris ieškos, o kuris stovės vietoje. Susiskambinti ir aptarti tą svarbų klausimą:)...
...geras žmogus, panašus į Kalėdų eglutę...



gruodžio 24, trečiadienio rytas:
Viskas kaip ir kasryt... atsibundi, tingiai pasirąžai lovoj... šmukšteli į savo džinsinį kombinezoną... užsidedi raudoną megztuką, kuris pasidarė truputį per mažas nuo tos dienos, kai mama išskalbė jį truputį per aukštoje temperatūroje... patikrini kišenes... taip, kaip visada... vienoje iš jų popierinės nosinaitės, kvepiančios braškėmis... kad, kada nors, kai pasidarys beviltiškai liūdna, turėtum kuo nusivalyt ašaras... o paskui plačiai nusišypsotum, nes rankos kvepės didele braškių pieva... kitoje – Tiltų Žmogaus dovanoti pajūrio pakrantės pagaliukai ir akmenukas... kad visada turėtum šalia bent gabalėlį jos – JŪROS... ir nepamirštum jo – TILTŲ ŽMOGAUS... ir dar gabalėlis cukraus... arkliui, kurio neturi... bet gal kada nors turėsi, reikia žvelgti į ateitį... juo labiau, kad vienas geras žmogus žadėjo pastatyti arklides palei mano daugiabutį – specialiai tau Kalėdų proga... kaip visada pusryčiai... iš tamsiai mėlynos lėkštutės nuo kurios į tave žiūri du apsikabinę žmogučiai... laimingi jie... kaip visada... koks mano vardas?... paklausi savęs, kad įsitikintum, jog viskas tvarkoje... kaip visada... Žibanti Nakties Vienatvė...
  Ir čia nei trupučio ne liūdna.. ne, visai ne... tiesiog kartais, nors ir būna kaip visada, bet suvoki, kad tavo gyvenimas vis dėlto labai jaukus... kad tu – laimingas žmogus... ir kartais pasijunti truputį vieniša... tam, kad nepamirštum... nepamiršai...


Gruodžio 27,vakaras „Žaliojo tilto“ stotelėje:
  Slidinėdama apledijusiais šaligatviais dainavau apie širdelę, kuri niekaip nenustoja siūbuoti naktelės žiedais ir galvojau apie žmogų, kuris Vilniaus šaligatvius aprašinėja žodžiais: „MAŽI MĖNULIO EŽERAI NEUŽGESINS TAVĘS TIKRAI(ar manęs, visada supainioju)“... norėčiau susipažinti...
  O paskui viską užrašiau savo užrašų knygutėje žaliu pieštuku....

  Gruodžio 29, pirmadienis:
Apie aštuntą valandą ryto pasigirdo durų skambutis. Vos jį išgirdusi iššokau iš lovos ir nudūmiau atidaryti. Dar išgirdau mamos žodžius „Ei, pirma pasižiūrėk, kas atėjo“, atkirtau jai „Ir taip žinau“ ir durys buvo atidarytos. Vyriškiai truputį apdriskusiais drabužiais nebuvo labai panašūs į paštininkus. Stovėjau savo tarpdury ir tylėjau, įsmeigusi į juos žvilgsnį, laukiantį pasiaiškinimo. Keletą sekundžių truko tyla. Paskui jie prisistatė. Santechnikai. O aš vis žiūrėjau tylėdama ir nieko nesupratau. Kur dingo paštininkė?.. Atėjo mama.
  Nuslinkau į savo lovą ir užsimerkiau. Daug galvojau. Neprisimenu apie ką. Kartais taip būna, imi beprotiškai daug galvoti, kad išvengtum akistatos su akimirka, o paskui nieko nebeprisimeni. Į kambarį įžengė mama ir pasakė, kad derėtų keltis, jei jau laukiu svečių. Tik išlemenau „Apsirikau, niekas neateis“, dar stipriau susivyniodama į antklodę. Vidurdienį išslinkau iš savo kambario ir ėmiau elgtis taip, kaip elgiuosi kas rytą, svarstydama, kodėl paštininkė šiandien šitaip vėluoja. Pagaliau pasigirdo skambutis į duris. Vėl nudūmiau jų atidaryti. Koridoriuje stovėjo moteris. Plačiai nusišypsojau, nes ji atrodė taip, kaip galėjo atrodyti paprasta miela paštininkė, kurios taip laukiau.  Tik... ta moteris neturėjo didelio krepšio, kur galėtų tilpti laiškai. Sutrikusi paklausė manęs: „Oi, aš turbūt suklydau, atėjau į svečius, nepasakysite, kelintas jūsų butas?“ Sudėtingas klausimas. Turėjau labai susikaupti ir gerai pagalvoti, kad prisiminčiau. Ji buvo kantri, nieko nesakė, tik nusijuokė, palaukė, kol prisiminsiu, ir padėkojusi nužingsniavo laiptais aukštyn. Maloni moteris. Gaila, kad ne paštininkė. Bet turėjo ateiti kokių žinių!
  Išnešdama šiukšles žvilgtelėjau pašto dėžutėn. Saulės spinduliai apšvietė skylėtą tuštumą. Įkišau raktelį į spyną ir lėtai pasukau. Kad įsitikinčiau, jog ten tikrai tuštuma: kai kuriuos dalykus naudinga patikrinti... Mano pašto dėžutėje gulėjo tik kažkaip graudžiai susiraukšlėjęs klevo lapelis, kuris nežinia iš kur ten papuolė ir gyvena ten jau nežinia kiek laiko, nes man kažkodėl gaila jį išmesti. Toliau leidausi laiptais žemyn su šiukšlių kibiru rankose, mąstydama apie paštininkę, kuri šiandien mane pamiršo. O gal tiesiog kažkaip apsiriko?... o gal šiandien pramiegojo ir laiškus išnešios truputį vėliau?... buvo jau gerokai po vidurdienio... šiaip ar taip, kai ją pamatysiu, pasakysiu, kad turėtų būti truputį atidesnė. Taip svarstydama, kilau jau laiptais aukštyn su tuščiu šiukšlių kibiru. Dar sykį pažiūrėjau paštadėžėn. Tuščia. Tada paslapčia žvilgtelėjau ir į kaimynų. Hmm, sąskaitos atsiųstos dar praėjusią savaitę. Prisimenu, tądien, kai jas atsiuntė jau norėjau šypsotis, nes vokas buvo labai panašus į tą, kuriame būdavo žmogaus iš toli laiškai. Jau pusmetį negavau jokios žinios, todėl labai nudžiugau ir... pamačiau sąskaitas. Kraupu. Būtent dėl tokių dalykų nemėgstu sąskaitų. Manau, derėtų joms turėti atskirą pašto dėžutę. Kad nenuviltų žmonių. Bet grįžkime prie mano kaimynų. Pro siaurą skylutę mačiau, kaip tarp sąskaitų gulėjo vokas, ant kurio storomis mėlynomis raidėmis buvo užrašytas jų adresas. Panašu į Kalėdinį sveikinimą (juk visi gauna Kalėdinius sveikinimus per Kalėdas). Vadinasi paštininkė jau buvo čia...
  Neprisimenu kokiomis dingstimis bet tą dieną dar keletą sykių buvau išėjusi iš namų. Vis žvilgteldavau pašto dėžutėn (tik kokį aštuntą kartą liepiau sau to nedaryti). Ten gulėdavo sudžiūvęs klevo lapelis...

kada gi paliausi, širdele manoji?...

keistas jausmas... ilgiesi zmoniu, kuriu visai nepazisti... tiki jais, nors niekada nematei... ir visa gyvenima juos prisiminsi, nors galbut niekada ir nesusitiksi..

kažkada man sakei "Ar neatrodo, kad jums jau laikas surasti vienas kitą?"... gal ir atrodo....