ir visada taip... visada viską pametu... paskui pasižadu, kad nebepamesiu, bet ir vėl... ir visada taip... tie traukiniai jau seniai išvažiavo... o jis pasakė, lauk... ir aš grįšiu... seniai... o aš vis dar laukiu... kai jis ten... kažkur, kur manęs nereikia.... baisiausia, kad netgi jeigu susitikčiau jį gatvėje, vis tiek nepažinčiau... baisiausia, jeigu kada nors buvau jį sutikusi... kaip ir tą jo mielą mergytę... arba baltapūkius būgnininkus... kurie irgi pasakė, lauk... pasakė, rudenį... aplinkui tik daug balto sniego... ar aš kažką pražiopsojau, ar rudens šiemet taip ir nebuvo?.... o aš kvailė... vis tiek tikiuosi, kad galbūt vieną dieną... kaip sakė Tiltų Žmogus: pasaulis daug mažesnis negu tau atrodo... Tiltų Žmogus žino, ką sako........