gįžau. namo. buvau. toli. ir... ir atrodo, pasikeičiau. taip. pasikeičiau. tie žmonės... jie fantastiški... atordo, jiems visai nebūtina tavęs pažinoti, kad galėtų būti tavo draugais. ŠVIESŪS ŽMONĖS. Labai tiksliai apibūdino vienas geras dėdė. Aš.. kartą, atėjus vakarui, nežinojau kur nakvosiu. Bet buvo jie. Todėl galėjau užmigti įsisupus į savo paltą ir matydama kelias kamputyje degančias žvakes. Kartą, paskutinius pinigus išleidau eilėraščių knygai, todėl ir pietums, ir vakarienei, valgiau poeziją. Bet buvo jis. tas, kuris pavaišino naktipiečiais, o ryte jo mama mums paruošė pusryčius. Kartą, tris karus per dieną ėjau prie jūros. O ji tokia vėjuota, snieguota, paukštuotą ir stebulinga. Kartą, klausiausi laikrodžių tiksėjimo ir žiūrėjau į jį, įsisupusį į paklodę ir galvojau... galvojau daug... kartais atrodydavo,  kad jis taip toli nuo manęs. Būdamas čia pat. Ranka pasiekiamas. Bet vos tik mus išskiria šimtai kilometrų, aš vėl ilgiuos. Kartą, kasdien galvojau apie ją. Mano Angelą Sargą. Ji. Stebuklinga. Iki pat plaukų galiukų. Ji. Visada šalia. Jos. Pasiilgau. Kartą stačiau sniego senį prie gintaro muziejaus, kad neliūdėtų ten tupintis liūtukas, išklausantis kitų žmonių norus. Kartą, stovėjau lietuje ant plento ir namai buvo taip toli. Atrodė, kad lietus nesibaigs, o namo negrišiu. Tik daina padėjo užmiršti šaltį. Bet sustojo jie. Dėdė, kuris daug žino apie šviesius žmones. Ir kuriam dainavom už bilieto kainą. Ir jis dainavo, kartu su savo sūnumis. Kartą, žmonės nieko nesuprato, kodęl trys merginos vis dainavo ir dainavo nesustodamos apie Jėzų. Aš myliu. Jus visus kartu. ir kiekvieną atskirai. Myliu...