Kartais gali pamanyti , kad vyrai turi ne ką mažesnius PMS'us lyginant su damomis. Nuo ilgesingo žvilgsnio pro ofiso langą į šliurpsintį dangų, vidinio nerimo ir susikrimtimo, suprantant kiek nedaug gali spręst pats ir kiek daug "žino" aplinkiniai iki: "ten pat, kaip visada, laukimo vienumoje ir šaltyje", kuris nejučia pavirsta lengvu pavasarišku sruvenimu žemyn lengva nuokalne, šypsniu veide, atodūsiu ir atsigavimu, paprastais ir nedviprasmiais žodžiais, bet dviprasmiška savijauta. Mažas beprotis, maža beprotė ir nedidukė mūsų beprotybė. Retai.. labai retai pajuntama, dar rečiau išlaikoma.

O mūsų beprotybė slypi paprastume, kuris jiems yra toks sudėtingas.

Kažin kas geriau galėtų apibrėžti asmenybę, nei wikipedija?
------------------------------------------------------------ -----
Romantizmas

Romantizmas – XVIII a. pab.–XIX a. I pusės Europos meno, filosofijos ir literatūros kryptis. Romantizmas pabrėžė stiprias emocijas, vaizduotę, laisvę nuo antikinių ir klasikinių griežtų meno formų ir maištavo prieš socialines konvencijas.

Romantizmas gali būti laikomas tvarkos, ramumo, harmonijos, balanso, idealizavimo ir racionalumo, atmetimu. Romantizmas pabrėžė individualumą, subjektyvumą, iracionalumą, vaizduotę, spontaniškumą, emocionalumą ir transcendenciją.

Tipiškos romantizmo charakteristikos: žavėjimasis gamtos grožiu; bendras emocijų pakylėjimas virš proto ir jausmų virš intelekto; posūkis į save ir žmogaus asmenybės, jo nuotaikų ir protinių sugebėjimų nagrinėjimas; genijaus, didvyrio ir kitų ypatingų figūrų naudojimas ir dėmesio sutelkimas į jų jausmus ir vidinę kovą; naujas požiūris į menininką kaip individualų kūrėją, kurio kuriančioji dvasia yra svarbesnė nei griežtas formalių taisyklių ir tradicinės tvarkos laikymasis; vaizduotės kaip vartų į transcendencinius potyrius pabrėžimas; ypatingas susidomėjimas liaudies kultūra, tautine ir etnine kilme bei Viduramžiais; potraukis egzotikai, keistenybėms, paslaptims, okultiniams ir šėtoniškiems reiškiniams.

Romantizmo rašytojai pabrėžė vaizduotės reikšmę ir teigė, jog turi mažėti literatūros taisyklių reikšmė. Romantizmo herojai siekia vienatvės ir kenčia dėl negalimos meilės. Romantizmo autoriai ypač puoselėjo kūrėjo literatūrinio herojaus savianalizę, labai vertino rašytojo asmeninį požiūrį į gyvenimo reiškinius.

Užsidegęs ir atkaklus meilužis visada bus žavingesnis už mylintį ir ištikimą vyrą, kuris nepavyduliauja ir tiesiog dirba dėl abiejų gerovės. Parodaksalus užburtas ratas, kurį nutraukti gali tik paieškų nutraukimas ir užsiimimimas savo suknistais reikalais- savo ir savo šeimos! Bet tada turi tiesiog tapti mylinčiu ir ištikimu, kuris nepavyduliauja ir tiesiog dirba dėl abiejų gerovės...

Tik tikėjimas...

Aš kiek galėsiu būsiu Tau atlaidus, draugiškas, atsidavęs... "Tu mano karalienė, o aš tarnas" rašė viename straipsnyje... Tik nulenkęs galvą galėsiu žinoti, kad atiduodu tai, ką... jau rinktis Tau kaip įvertinti..
...bet tai nereiškia, kad viskas Tau bus lengva, nes būti nuolankiu tarnu aš dar nemoku, nežinau ar tai bus įvertinta, ir kaip paradoksaliai beskambėtų, jei suprasiu kad būdamas tarnu, nesu karalius irgi pasijusiu nelaimingas

Šiandien nebepavydžiu, nors atrodo vėl ir vėl kažkas nori suteikt tam pagrindą. Šiandien nebepykstu, nors viduje jaučiu, kad žodžiai Tavo pasipūtę ir pernelyg išdidūs.. Egoistas- va kas sukasi man galvoje... Blogiausia, kad dar net nežinodamas, kodėl jaučiu liūdesį, dėl nesupratimo... Lyg seni vaiduokliai ima mane sekti ir kilti, kaip su seniai nejaustu džiaugsmu ir šviesa ateina kartu ir jos šešėlis. Atrodo kai buvo ramu ir horizontai buvo tušti ir saulės užstoti nebuvo kam... O dabar šviesą keičia prieblanda, kuriose esu. ir velniai žino ties kuo sustos šviesos ir šešėlių ruletė..

Negaliu atsižavėti tuo kaip paprastai viskas vyksta. Nepaisant abejonių, nepasitikėjimo, nepaisant liūdesio ir įtarumo, abiejų mūsų baimių ir nedrąsumo, nepaisant tūkstančio ir vieno klausimo vienas kitam ir mįslingų žvilgsnių viskas savaime lekia į priekį uraganiniais greičiais. Kai po to, kai susinervinęs, nesusikalbėjęs parašai žinutę, pirmąją tokią žinutę po tiek daug laiko, taip nedrąsiai, taip jos bijodamas, bet neatrasdamas kitų žodžių kaip "Myliu Tave.." ir visgi neišsiunti jos, bet tik dėl to, kad nenori jog šitie pirmieji trapūs žodžiai būtų parašyti kažkokiu sms'u. Ir žinutė nugula juodraštyje.. nepraeina ir penkios minutės, kai nieko nedarydamas tą patį tekstą perskaitai nuo Jos savo ekrane, pirmą kartą, bet kažkodėl gimusį ne iš saldumu persisunkusios meilės nakties, o iš jausmo, kad kitas žmogus laukia šių žodžių, kad jam trošku, sunku, ir nėra kito žodžio kaip "myliu", kuris paaiškintų didžiausio nesusikalbėjimo priežastis.
Ir mane varo iš proto kiekviena duobytė, kurios dar nepriėjome savo kelyje, kiekvienas akmenukas už kurio esu užkliuvęs praeityje. Matau viską viską ir be galo bijau, kad tik už jų mudu neužkliūtume nesukluptume. Bet turiu mokytis, mokytis valdyti save, savo paranojas ir nusišnekėjimus- apgailėtinas nepasitikėjimas viską gali tiesiog suvalgyti. Tu esi "didelė" savo vidumi, stiprybėmis su manimi turėtumei jaustis dar tvirtesnė, o ne atvirkščiai. O aš toliau mokysiuosi kaip grįžti į sveiką protą :D tik su Tavimi mergyt tai taip maloniai nelengva, bet kai nusileisiu ant žemės- eisime pasivaikščioti :)

Eilinė diena atrodytų, eilinis vakaras po jos, nauja pažintis ir rodos tie patys žodžiai, bet ilgainiui supratau, kad neeilinė pašnekovė mane aplankė tą vakarą... Taip ramiai ir atsargiai, kaip jau seniai nemačiau. Taip jaukiai bet išdidžiai, taip slapta šiltai, slapta jausmingai Ji pasistukseno kažkur giliau nei pavykdavo daugumai mane pažinojusių. Ir kaip du lygiaverčiai cerberiai apsikandžiojom, parodėm ir ragus ir dantis... lyg pažintiniai grybštelėjimai, žodžiais, poelgiais, prisistatymu iškart palikom nedidelius perpėjančius randus, kad ne šilkinis pūkelis šalia, kad tai ne žaisliukas, kad ne naivus ir ne lengvabūdis žmogus esame vienas kitam, parodėme, kad tai kas yra viduje reikia kažkokiu būdu užkariauti, pasiekti, įrodyti,kad esi to vertas ir verta. Bet tuo pačiu du cerberiai matė, kad yra... kažkur.. kažkiek yra vilties kad būtent tas plėšrūnas yra tai ko ilgimės, tas kuris gali sudraskyti, prieš kurį jausies kiek bejėgis, gal būt ir yra tas kuriuo galėtumei pasitikėti, šalia kurio jaustis saugiai ir nesijaudinti, nejausti nerimo, atsipalaiduoti ir nebesiginti...
Bet šiai dienai šarvai dar tvirtai surakinti, dantys pašiepti ir atsargus, akylas sekimas nukreiptas vienas į kitą, kiekvienas trakštelėjimas ar krustelėjima yra vertinamas su didelia grėsme, su įššūkiu ir atreaguojamas nedvejotinu kirčiu.
Bet greitai džiungių šokis baigsis.. spengiančią įtampą keis liūliuojanti ramuma ir pašiauštas kailis bus maloniausias dalykas, kurį norėsis apkabinti..
Juk svarbiausia tikėti ir žinoti, jog kitas pasirengęs tikėti...

Vakaras verkė raudoniu,
Ant ežero kranto zengė tamsa
Pabegusio vejo uz klonių
Pasiilgus pravirko rasa.

I stiklinį paviršių staiga
Saules diskas susmuko ir dužo.
Atrodo nebegrįš niekada niekada,
Kaip ir viskas kadaise kas buvo.

Laukai... begaliniai laukai
Ir miškas ir viskas, kas gyvas,
Užsnūdo ir miega ramiai,
Tik apuokas vieniščius prabilo...

Nurimki margasai nurimki,
Aš žinau, juk žinau, ką sakai,
Kad ranką ištiestą paimtum,
Saviškę ištiest privalai.

I krūtinę sau mušti ir tarti:
Pirmiausia aš kaltas esu!!!
Neverta pasauly neverta
Ieskot už mane kaltesnių...

Kuriame vis ilgiuosi Tavęs...

Dar niekada tiltas nebuvo taip arti- tik šįkart ne baltasis. Basomis kojomis, chaosu mintyse, bet taip užtikrintai žinojom ką darom ir tai atrodė taip reikalinga. Bangos ir dangus- dviese tokie galingi nors ir niekada nebūna kartu, o mes tarp jų ir tokie saugųs įsitikine, kad nieko šią akimirką mums daugiau nereikia. Akimirkos, kai gyvenime pagalvoji, jog nieko daugiau nereikia yra apgaulingos ir trumpos, bet visas jas reiktų priimti kaip dovaną, paleisti, kaip linkėjimą- su džiaugsmu ir supratimu. Vienintelis liudininkas palydėjo ir dar vienas sapnas kuris nežinau ar kada buvo realus įsipaišė mano atminty...