Tu gi Jai nepasakysi :)

Eilinė diena atrodytų, eilinis vakaras po jos, nauja pažintis ir rodos tie patys žodžiai, bet ilgainiui supratau, kad neeilinė pašnekovė mane aplankė tą vakarą... Taip ramiai ir atsargiai, kaip jau seniai nemačiau. Taip jaukiai bet išdidžiai, taip slapta šiltai, slapta jausmingai Ji pasistukseno kažkur giliau nei pavykdavo daugumai mane pažinojusių. Ir kaip du lygiaverčiai cerberiai apsikandžiojom, parodėm ir ragus ir dantis... lyg pažintiniai grybštelėjimai, žodžiais, poelgiais, prisistatymu iškart palikom nedidelius perpėjančius randus, kad ne šilkinis pūkelis šalia, kad tai ne žaisliukas, kad ne naivus ir ne lengvabūdis žmogus esame vienas kitam, parodėme, kad tai kas yra viduje reikia kažkokiu būdu užkariauti, pasiekti, įrodyti,kad esi to vertas ir verta. Bet tuo pačiu du cerberiai matė, kad yra... kažkur.. kažkiek yra vilties kad būtent tas plėšrūnas yra tai ko ilgimės, tas kuris gali sudraskyti, prieš kurį jausies kiek bejėgis, gal būt ir yra tas kuriuo galėtumei pasitikėti, šalia kurio jaustis saugiai ir nesijaudinti, nejausti nerimo, atsipalaiduoti ir nebesiginti...
Bet šiai dienai šarvai dar tvirtai surakinti, dantys pašiepti ir atsargus, akylas sekimas nukreiptas vienas į kitą, kiekvienas trakštelėjimas ar krustelėjima yra vertinamas su didelia grėsme, su įššūkiu ir atreaguojamas nedvejotinu kirčiu.
Bet greitai džiungių šokis baigsis.. spengiančią įtampą keis liūliuojanti ramuma ir pašiauštas kailis bus maloniausias dalykas, kurį norėsis apkabinti..
Juk svarbiausia tikėti ir žinoti, jog kitas pasirengęs tikėti...