Iki beprotybės

Negaliu atsižavėti tuo kaip paprastai viskas vyksta. Nepaisant abejonių, nepasitikėjimo, nepaisant liūdesio ir įtarumo, abiejų mūsų baimių ir nedrąsumo, nepaisant tūkstančio ir vieno klausimo vienas kitam ir mįslingų žvilgsnių viskas savaime lekia į priekį uraganiniais greičiais. Kai po to, kai susinervinęs, nesusikalbėjęs parašai žinutę, pirmąją tokią žinutę po tiek daug laiko, taip nedrąsiai, taip jos bijodamas, bet neatrasdamas kitų žodžių kaip "Myliu Tave.." ir visgi neišsiunti jos, bet tik dėl to, kad nenori jog šitie pirmieji trapūs žodžiai būtų parašyti kažkokiu sms'u. Ir žinutė nugula juodraštyje.. nepraeina ir penkios minutės, kai nieko nedarydamas tą patį tekstą perskaitai nuo Jos savo ekrane, pirmą kartą, bet kažkodėl gimusį ne iš saldumu persisunkusios meilės nakties, o iš jausmo, kad kitas žmogus laukia šių žodžių, kad jam trošku, sunku, ir nėra kito žodžio kaip "myliu", kuris paaiškintų didžiausio nesusikalbėjimo priežastis.
Ir mane varo iš proto kiekviena duobytė, kurios dar nepriėjome savo kelyje, kiekvienas akmenukas už kurio esu užkliuvęs praeityje. Matau viską viską ir be galo bijau, kad tik už jų mudu neužkliūtume nesukluptume. Bet turiu mokytis, mokytis valdyti save, savo paranojas ir nusišnekėjimus- apgailėtinas nepasitikėjimas viską gali tiesiog suvalgyti. Tu esi "didelė" savo vidumi, stiprybėmis su manimi turėtumei jaustis dar tvirtesnė, o ne atvirkščiai. O aš toliau mokysiuosi kaip grįžti į sveiką protą :D tik su Tavimi mergyt tai taip maloniai nelengva, bet kai nusileisiu ant žemės- eisime pasivaikščioti :)