<...>Vos dvi valandos kelio jį teskiria nuo Andalūzijos lygumų, o tarp jo ir piramidžių - dykuma. Bet juk padėtį galima vertinti ir kitaip: iš tikrųjų dabar jis yra dviem valandomis kelio arčiau savojo lobio. Kas, kad šiam dviejų valandų keliui įveikti jam prireikė beveik ištisų metų<...>
Sutaisytas čiaupas,
Sutvarkytas mašinos žibintas,
Aplankytas gydytojas,
Sutvarkyti namai,
Suretušuotos, išsiųstos nuotraukos,
Tiksliai atliktos užduotys ofise,
Sulankstyti drabužiai spintoje,
Saikingai sudegintas smilkalas,
Atlikti dienos normatyvai kūnui,
Pakrauti akumuliatoriai, savaitgalio darbui,
Suruošta supakuota įranga,
Ir paruošti naktiniai darbai papildomiems viršvalandžiams,
Bei knyga prieš miegą minčių dėliojimui,
Padėti planai rytdienai- registracija technikinei,
Kelionė ryte į autoservisą...

Viskas taip sumautai teisinga... Ko bijai žmogau, kam ruošies, kodėl rašai?..
-Suklysti?
-Gyvenimui?
-Nes tai dar viena vieta, kuri turi būti užpildyta?

Lyg prieš eidamas į dykumą, lyg prieš išvykdamas kariauti, lyg prieš atsispirdamas šuoliui per tarpeklį, kaip vilkas ruošdamasis puolimui- įsitempęs ir tikslus, ramus, bet nė akimirkai neprarandantis budrumo. Ramybėje, tuštumoj ir tylumoj, rodytųsi, jaučiuos lyg bėgimo takelyje, lyg treniruotėje... gyvenimo mankštoje, gyvenimo kelyje ir matyt po ilgo laiko jaučiu, kad jame judu, o ne tiesiog dūlėju. O kai judu, jame tiek daug keičiasi ir įprasti dalykai atrodo tokie svarbūs. O troškimai dar ryškesni, noras gyventi dar saldesnis, gyventi ir semti jį pilnomis saujomis.. O gyvenimo tiek daug, tiek daug dar nepasemta..

Nebeturiu kur ir rašyti, kad, panele, nepamatytumei :) ... šypseniukas... hmm bet nesišypso mano vidus. Taip laikiu žinutės iš Tavęs ir žinau, jog Tu žinai jog laukiu, jog nekantrauju... Vientelis dalykas, kuris ateina į galvą, kad kažkas pasikeitė.. Žinau jog taip gali būti nepaisant rytinės Tavo žinutės apie pokalbį.. Liūdna ir neramu.. vis žvilgt į telefoną, bet su kiekviena minute jis tik labiau mane neramina. Turiu tvirtai suimti savo svajonių pavadžius ir tymtelėt atgal.. Žodžiai mano lieka nepakitę- aš kantriai lauksiu to, kas manęs laukia (hug) laukų gėlele..

http://www.youtube.com/watch?v=7uHvGtoDOfk

Liepos 31-ąją :) (hug) X 1000 0000

Prabėgęs savo apmąstymo kilometrus vėl ir vėl dėlioju mažiuką pasaulėlį. Iš mažyčių kaladėlių ir nežinau kas gausis, ar užteks detalių. Beabejo trūksta dar daug :( matyt jas atsineši Tu :) ir statysime kartu, ne sienas, kaip anąsyk, o tiltus ir Namus...
Vienuose bėgimo ratuose apmąstymai, kituose šypsena, trečiuose išvis mokykliniai krykštavimai... Lydinti muzika ir niekad nesibaigiantis asfalto žiedas, mėnsienos kiek apšviestoje naktyje... Ne visada mano bėgimas yra lydimas sielvarto, liūdesio ar pagiežos. Bet jame visada atrandu daugiau prasmės nei vien kedų trinimas. Jaučiuos atsakingas, tokiu ir noriu būti, kur ir kada pabūgtumei, sutriktumei ar tiesiog sustotumei, aš šalia, paimsiu už rankos, padrąsinsiu ar spirsiu sėdynėn ;) man neramu ir aš pergyvenu, kaip kad sakei, "nes pergyveni Tu".. Bet laikau Tavo ranką, va.. jauti.. visai čia pat aš.

Atsistoji ant šlaito akistatoje su savo vidumi, neramus brizas plaiksto plaukus, bet ramina mintis.. paskutinį kartą, atrodo, dar kvėpuodamas trimis dienomis, atsimenu Tave.. Užsilikusi ašara ir atviras jausmas išsprūsta, lyg paskutinis atodūsis. Mano kelias eina tolyn, tegul jame dabar nesimato nei kliūčių, duobių, nei žibintų, nei žvaigžių ar vaisingų sodų. Nesimato mažų pėdučių, darbščių rankų, paaukoto prakaito. Bet kelias yra. Įkvėpdamas to gaiuvaus ir naujo oro, apkamšau Tave savo širdies kamputyje, kad neverktum, kad neliūdėtum, nesiilgėtumei.. Taip bus iki "kito pavasario", galėsiu nebylomis nusišypsoti tam, ką šiai dienai, nuolankiai atsisveikindamas pakišu po kantrybės skraiste. Nuoširdumas ir atsidavimas suteiks man jėgų, tiesa ir atlaidumas padės įtikinti, kad tai kur mudu nuėjome ir dar eisime yra teisinga. Mano atsisveikinimas ne liūdnas... Mano atsisveikinimas kupinas vilties, kad būsi laiminga. Stiprybės Tau, mažiuk, neklysti savo kelyje ir nedvejoti dėl to, ką nusprendei. Esame atsakingi už tuos, kuriuos prisijaukiname, per tris dienas ar šešerius metus, turime jais nuoširdžiai rūpintis ir elgtis išmintingai jau šiandien.. Todėl didžiuojuos Tavimi dar labiau. Tu žinai kokiu keliu eiti ir džiaugiuosi, kad jį radai pati. Ir net laikui bėgant tai nesikeis- Myliu Tave..

...tenka truputį paverkti... nežinau ką galiu daryti... nežinau kiek galiu daryti... ir kaip sunku... žvėriškai sunku tiesiog būti ir nieko nedaryti... kaip sunku.

Ir nereikia nei filmo, nei fantastikos, nei specialiųjų efektų, matant Tave nueinančią ir jaučiant, kad užsivėrus durims už Tavo nugaros gilijotinos kirčiu viskas bus nušluota.. tada nebelieka nei jėgų nei prasmės tvardytis...

Siūbuojančiose dainose, ilgesinguose filmuose, mįslingame atodūsyje, gitaros stygose, gretimoje pagalvėje, poilsio akimirkoje, šalia arbatos puoduko, skaičiuje trys, šypsenose, besiglaustančiose porelėse, būsimose kelionėse, mintyse apie šeimą, namus (ne pastatą, o namų jausmą), šiltuose, gyvuose atsiminimuose, pievoje prie tilto, tylinčiame telefone, mano ateityje, tolimąjame horizonte, ir prisimerkusių, nebyliai besišypsančių akių žvilgsnyje esi Tu... Kas žino kiek to atrasčiau Tavyje..

Kaip galima tiek daug mąstyti apie tai, ko nėra. Eiti miestu ir suprasti, kad nieko nebereikia. Šypsotis, lyg gyventumei pilnatvėje, nors rankos tuščios, žvelgt į bažnyčios bokštą ir taip nuoširdžiai linkėti geriausio tai, kuri gal būt nuo bet kurio momento gali (ir turi tam teisę) nebeatsišaukti.. Prašiau suteikt man jėgų nesavanaudiškai paremti tą, kuri verta visko ir daug daugiau, vien tuo, koks žmogus Ji yra.. Jei yra karalius ir tarnaitė ir yra karalienė ir vergas, aš jausiu tik šiluma viduje, jei rasiu kuo pradžiuginti ar apdėti savo "šeimininkei"... nesvarbu kiek tame prasmės, niekas nelieka skolingas, Tavo džiaugsmas yra tai , ko išties norėčiau.. Šypsausi tamsoje, atsimindamas Tave laimingą, nieko man daugiau ir nesinori... Šiai dienai sunku tik atrasti kelią, kaip nesukeliant rūpesčių priversti Tavo gyvenimą šypsotis (hug) mažiuk :-* bet aš to labai noriu.. noriu kasdien...