Iki mieloji...

Atsistoji ant šlaito akistatoje su savo vidumi, neramus brizas plaiksto plaukus, bet ramina mintis.. paskutinį kartą, atrodo, dar kvėpuodamas trimis dienomis, atsimenu Tave.. Užsilikusi ašara ir atviras jausmas išsprūsta, lyg paskutinis atodūsis. Mano kelias eina tolyn, tegul jame dabar nesimato nei kliūčių, duobių, nei žibintų, nei žvaigžių ar vaisingų sodų. Nesimato mažų pėdučių, darbščių rankų, paaukoto prakaito. Bet kelias yra. Įkvėpdamas to gaiuvaus ir naujo oro, apkamšau Tave savo širdies kamputyje, kad neverktum, kad neliūdėtum, nesiilgėtumei.. Taip bus iki "kito pavasario", galėsiu nebylomis nusišypsoti tam, ką šiai dienai, nuolankiai atsisveikindamas pakišu po kantrybės skraiste. Nuoširdumas ir atsidavimas suteiks man jėgų, tiesa ir atlaidumas padės įtikinti, kad tai kur mudu nuėjome ir dar eisime yra teisinga. Mano atsisveikinimas ne liūdnas... Mano atsisveikinimas kupinas vilties, kad būsi laiminga. Stiprybės Tau, mažiuk, neklysti savo kelyje ir nedvejoti dėl to, ką nusprendei. Esame atsakingi už tuos, kuriuos prisijaukiname, per tris dienas ar šešerius metus, turime jais nuoširdžiai rūpintis ir elgtis išmintingai jau šiandien.. Todėl didžiuojuos Tavimi dar labiau. Tu žinai kokiu keliu eiti ir džiaugiuosi, kad jį radai pati. Ir net laikui bėgant tai nesikeis- Myliu Tave..