Ir vieną dieną širdis ima ir neatlaiko...

Gesinantis ugnį, malšinantis audras, ieškantis ramybės, o juk abu esame to pačio židinio sergetojai.

Viena ranka laikausi įsikibęs atbrailos to kas tvirta ir turėtų būti ramybės pagrindu, kita mėginu laikyti tave, lyg vijurkas besiblaškančią savo audroje. Jei išlaikysiu galėsiu džiuginti tave ir džiaugtis tavimi, jei paleisiu- tavęs neteksiu.
Kiekviena audra atneša didelį nuovargį... Jėgų ir noro netrūksta, bet žiūrių į tave ir mąstau kodėl vėl ir vėl atsiduriu ant atbrailos... kiekvienoje audroje mėgindamas atrasti tą nekaltą liepsnelę dėl kurios aš taip stengiuosi, stengiuosi parodyti ją tau ir pasakyti, kad mes abu esame toje pačioje pusėje ir abu turėtume laikytis atbrailos abu turime padėti jai rusenti, o ne tikrinti kiek jėgų turi šalia tavęs esantis...

Jei aš gyvensiu tik savo gyvenimą, tu išeisi, jei tu gyvensi tik savo, išeisiu aš ir nereikia sakyt kad būtų kitaip. Todėl kiekviena veikla atskirai turi būti apšnekėta abiejų ir ne kitaip. Jokių "daryk kaip nori" ar "darysiu kaip noriu" negali būti- viskas turi būti sutarta.

Atėjus laikui gailėtis to kas nutiko, paklausk savęs, ar padarei viską, kas nuo tavęs priklausė ir stengeisi tiek kiek iš tavęs buvo galima tikėtis. Jei ne- kaltik save. Bet jei elgeisi teisingai, bet tau nepavyko- pamiršk. Tai kas nutiko nuo tavęs nepriklauso ir nuramink save naujam tikslui.

Iš ko pastatytmei savo namą? Kokį medį pasodintumei, jei kas paklaustų?..
O visgi... Kažin ar gvenimo kelionės pakeleivį reikia rinktis taip pat?
Ar visada jauties gerai, elgdamasis teisingai- taip kaip lyg ir turėtų elgtis pilietis tavo vietoje?

Gyvenimas kupinas spalvų ir didžio nusivylimo lydimas, suprantu, kad jas man suteikia ne plytos ir ne ažuolas, ne tai kas aišku ir patikrinta... o kažkas ką išjaučiu ir niekaip negaliu nuspėti. Mažos akimirkos, mažas bet nuoširdus, nekaltas džiaugsmas.
Ir anaiptol- nieko nenutinka, niekas nedingsta, o atsiremiu pečiu į sieną ir stikliniu žvilgsniu žiūrėdamas į šviežias grindis susigūžiu, smunku žemyn, prisidengdamas akis.. taip tuščia, bet ne namuos... o viduje...
Pasimetimas... esu vėžėse tolimesniam gyvenimui, minu akseleratorių su nežinomu ekipažu vagone, bet imu suvokti, kad neturiu vairo. Nebeturiu vairo...

Bet kiekvienas esame savo gyvenimo kalvis ir kai suprantame, kad kažkas vyksta ne taip, įsivaizduokime, kad tai paskutinės akimirkos tokiame gyvenime, tokiame mūsų gyvenimo vagone ir galime paspausti stabdį ir visam laikui išeiti kitu keliu. Ir šimtus kartų apie tai pagalvoję, stabdžių svirties nesugriebsime.. bet bus diena, kai patrauksi ją iš visų jėgų ir be preliudijų išlipsi. Bet ne dėl ko kito, o būtent dėl savęs, kai tapsi sau ištikimas ir pagarbus. Išlipsi, kad vėl suprastumei kas esi ir apsidairytum aplinkui. Tik daug ramesniu ir išmintingesniu žvilgsniu.

Kai nematai, kai negirdi, nesijuoki ir neliūdi, kartu nesiaubi barų, klubų ir neaptarinėji vieną po kito preainančių žmonių gyvenime ar prie gretimo staliuko. Kartu neužmiegi, nepabundi, nesusipyksti ir neatsiprašai. Nebepavydi ir nesisavini. Nevalgai vištienos sriubos, ar negrauži skrandukų, neguli ant dekiuko žalioje pievoje, nebeveži lauktuvių, nedarai staigmenų. Kai nepašokdini ir negrįžti kartu iš darbo namo. Nebevaikštai nesusikabinęs už rankų bet taip arti vidumi vienas prie kito, nešoki rotušėje be muzikos, nevalgai kugelio, nelankai kartu ir miškų, kuriuose užklimsti pusnyse, nepasitinki Naujųjų, nešauki garsiausiai "Aaaaaallllwaaaysss", neini pėstute iš miesto, pakeliui nesijuoki, pakeliui neverki... Atrodo Tu turėtumei būti taip toli, bet, mažas, net akimirkomis kaip ši, kai šviesu mano aplinkoje, kai ramu ir nėra nei pykčių nei pagiežos, pavydo, aš atsimenu Tave. Tu mano dykuma, miražas, mano pati netikriausia svajonė ir žmogus šalia kurio aš net po tiek laiko jaučiuosi savimi ir jaučiu kad Tu esi atvira ir nuoširdi. Aš žinau kad Tu kažkur esi ir karts nuo karto dėl to labai švelniai šypsausi.
Be jokio gailėjimosi ar ketinimu, mažas, labai tavęs pasiilgstu :)

Sako, kad zmones mes mylime ne uz tai, kas jie yra, o uz tai, kaip mes salia ju jauciames. Sia akimirka noreciau, kad tai nebutu tiesa. Nei as nei tu manau taip jaustis nenori.

Lyg sodriame rūke, į samanotą rasą beldžiančios žirgo kanopos kala dusliai mano širdies ritmas. Aš atsimenu savo miražą ir slaudžiai nuleidžiu paraudusias akis- kaip jis toli... visiškai netikras, bet man pats gryniausias.

Truputį nusimenu, dėl nusikaltimo, kurį gal būt dar tik padarysiu. Truputį gailiuosi ir atsiprašau dėl to, kur prasižengsiu. Už nerimtumą, kurį parodysiu. Už pareigą, kurią pamiršiu. Taip norėtųsi Tave apsaugoti nuo savo klaidų, dėl kurių Tau galėtų skaudėti. Juk tokių visad atsiranda. Žvelgiu į Tave miegančią; mūsų ramybė- sodriausias šaltinis betkurioje akistatoje. Bet išlikti šalto kraujo taip sunku; juk bijome to, kas nepaaiškinama, o aš negaliu suprasti kaip klaidingoje kelionėje aš matau savo kelią taip ryškiai su Tavimi, kodėl MES abu tokie tikri... kodėl nematau šešėlių ir klaustukų? Aš sunkiai besusilaikau, matydamas Tave tokią laimingą. Tai daugiau nei, kad galėjau tikėtis- kiekviena diena prasminga. Ir nešamas sraunios upės gaivališkai šokteliu pursluose ir džiaugsmingai pasitinku plaučius prislegiantį krioklį. Kiek daug įkvėpimo, kiek daug noro, kiek daug jėgų man, Tau - MUMS!