Gyvenimo vagone

Iš ko pastatytmei savo namą? Kokį medį pasodintumei, jei kas paklaustų?..
O visgi... Kažin ar gvenimo kelionės pakeleivį reikia rinktis taip pat?
Ar visada jauties gerai, elgdamasis teisingai- taip kaip lyg ir turėtų elgtis pilietis tavo vietoje?

Gyvenimas kupinas spalvų ir didžio nusivylimo lydimas, suprantu, kad jas man suteikia ne plytos ir ne ažuolas, ne tai kas aišku ir patikrinta... o kažkas ką išjaučiu ir niekaip negaliu nuspėti. Mažos akimirkos, mažas bet nuoširdus, nekaltas džiaugsmas.
Ir anaiptol- nieko nenutinka, niekas nedingsta, o atsiremiu pečiu į sieną ir stikliniu žvilgsniu žiūrėdamas į šviežias grindis susigūžiu, smunku žemyn, prisidengdamas akis.. taip tuščia, bet ne namuos... o viduje...
Pasimetimas... esu vėžėse tolimesniam gyvenimui, minu akseleratorių su nežinomu ekipažu vagone, bet imu suvokti, kad neturiu vairo. Nebeturiu vairo...

Bet kiekvienas esame savo gyvenimo kalvis ir kai suprantame, kad kažkas vyksta ne taip, įsivaizduokime, kad tai paskutinės akimirkos tokiame gyvenime, tokiame mūsų gyvenimo vagone ir galime paspausti stabdį ir visam laikui išeiti kitu keliu. Ir šimtus kartų apie tai pagalvoję, stabdžių svirties nesugriebsime.. bet bus diena, kai patrauksi ją iš visų jėgų ir be preliudijų išlipsi. Bet ne dėl ko kito, o būtent dėl savęs, kai tapsi sau ištikimas ir pagarbus. Išlipsi, kad vėl suprastumei kas esi ir apsidairytum aplinkui. Tik daug ramesniu ir išmintingesniu žvilgsniu.