Mamuliuk, nepyk, isvaziuoju pas drauge...
Grisiu, velai, arba is vis negrisiu, nezinau.
Mama nesinervuok, viskas bus gerai, anuku parvesiu.
Mama ir zenta gal gausi.
Mama, neverk, as gi jau nevaikas, man gi ne trylika.
Ate mama, nelauk, geriau jau nelauk is vis, negrisiu, sako voketyjoje musu daug dingsta, labai daug dingsta.
Nebus nei anuku, nei zento, nei dukros palaidunes, nieko nebus, nei aukso ziedu, nei gedulo vainiku, nei kapo duobes.
<<Neverk mano mama, sugrisiu, butinai dar sugrisiu>>

Gal tik pas mane laikas sustojo. Varikliukas uzsikimso nuo "sugar". Bet kame cia problema, kad nuo trylikos metu nei kiek i prieki nepasistumejau, uzklimpau ir tiek amzinoje vaikysteje. Gal ir gerai is vienos puses, viska graziom super realistiskom spalvom matai... Uztatos nesi optimistas, o super geras artistas. Bet gal geda, kur tu toki dideli vaika rasi kaip as. Drauges tuokesi skiriasi vaikus gimdo. O as dar multi pulti ziuriu ir kompiuteriniu zaidimus zaidziu, nenoriu but didele, nenoriu...

Jau mane siutina mano mamos kvailumas, suprantu amzius jau toks kai zmogus bunka. Zmogus pradeda kvaileti nuo 21-iu metu, tai reiskia kad nuo pavasario galo pradesiu kvaileti.
Neleidzia man ismesti leliu. O kam ju reikia, pasodintos lentynoje dulkes tik renka. Is vis man tos lele kraupios as ju niekada nemegau. Isciustitos, baltaodes pamaivos, kraupus vaikiski veideliai, aksomines sukneles, raudonos lupytes. Ir kiekviena pavasari tas pat.
-Neismesk bus tavo vaikam.
-Mama prabusk, as gi vaiku neturesiu. bendriau ne, o gal tau paciai pravers kai suvaikesi.
Ir vistiek man siu relikviju neleido ismesti. Bet kiekvienais metais, buten del tokio barnio pastebiu, kad mano mama vis labiau prazilo.
<<Mamos dukryte>>

Zinau, kad negerai juoktis is svetimu nelaimiu, bet juk taip juokinga, kai zmogus lipdamas apledejusiais laiptais paslysta, kaip griebe uz tureklu ir padaro neitiketina salto, trenkiasi i klevo kamiena, atsoka nuo jo, krenta i sniego pusni, nuo kurios virsaus kulversciais ritasi gal simta metru staciu kalneliu. Jam luzta koja, islenda kaulas, sniegas aptaskytas krauju ir nusirites i pacia apacia paskesta savo kraujyje, nes luzus sonkaului jis sulindo jam i plaucius. Tas kruvinas liezuvis iskrites pro kairi zanda ir pakalneje besimetantis oboliai. Nuostabus krauju istapytas ziemos paveikslas sadistes akims. O as stovejau kalno virsuje ir maniau apsimysiu is juoko.
<<Mirtis - humoriste - optimiste>>

Suo nukniso protezus, isnese i lauka ir numete i sniega. Soko su grepliais ir kastuvais kasti po pusnim, kur tie dantis padeti. Suo tai geras, myli seiminkus, sargus, bet bus jam Brisiaus galas, tada as stovesiu ir bliausiu kaip isprotejus. Suni durniai nusove. Kaip ir kaciukus nuskandino vasara, o pacia kate tai i miska isveze. Nieko nesuprantu, kur tu suaugusiu protas. Bijau uzaugti, kad pati nepatapciau tokia kaip jie. Bet kur tu dese nuo laiko nepasislepsiu. O tuos protezus varnos nusinese. Senoji verkia. Tokia gari dantis buvo.

Ir kas yra auksciau ir svarbiau, koks moralinis taskas yra vos per egojizmo kreive pasislinkes auksciau uz draugyste? Ko gero meile, as galvociau. Ir jai man reiktu geriausiois drauges atsizadeti vien del to, kad apginciau svetima, netobula, man nezinoma jausma. Zmones ne zaislai ir ne lele, tau jau ne keturiolika ir tu turi jausti atsakomybe. Demoralizuok, belsk i sazine, spardik i pasamone, kol atsikels is letargo miego. Taip daryti negalima, na ir kas kad jis bjaurus, slykstu ir nevertas, kad ji kas myletu, bet jis gyvas sutverimas. Tu moteris – svelnumas, gailestis, uzuojauta, nesvarbu, kad jis gaslus, bet ir jame yra tas mazas gerio skliautas pasleptas kaip isdilusi menulio pusele, salta ir tamsi, nematoma plika akimi. O tai tik tam kad neatrodytu silpnas. Vargeta, negalima jo zeminti. gal jo jausmai primityvus, gyvulisku inkstinktu vedami, noro poruotis, bet juk jis pats zino, kad meile yra didesne uz aistra ir ji pati tramdo nuo negeroviu tik tam, kad tau kazka iroditu.
<<Atsizadek draugystes vardan meiles – niekada, o tik si kart>>

Visada zavejausi liepu grakstumu. Ju aromatu, biciu duzgimu ir viskuom ka atnesdavo liepu zidejimo metas.
Nuskabyta meile, nuzidejuse, purvina draugyste, suskeldejusiu kamienu vilti.

Geras tas ziemos dziaugsma, net ir meiles stoka pramuse keletas gniuzsiu saltu, puriu. Nuosirdus juokas nustebimu skrodziancios praeiviu zvilgsniai. Jei ir jie nusisypso, nebuna geda, o tik gera, kad kazkam suteiki dziaugsmo.
Sidis duzta, nes jas dauzo.
Meile mirsta, nes ja zudo.
Susitiksim pragare, nes tu meile neverta.

Girti zmones tampa labai atviri ir ne tik viska nuo sirdies kloja, bet ir elgesi.
Juodadarbis. Jis taip save pavadino, zmogus gyvenantis be tikslo. Bet jis kalbejo apie tokius dalykus, as tylejau ir pavydejau to ka jis zino, to kad jo sakiniai sklandus ir sminga i prota ir sirdi. Sedejo sale manes ir guodesi, liejo savo skaudulius. Jis geras zmogus, labai atidus ir dosnus, bet nelaimingas. Net nezinojau koki jam ismintinga patarima duoti, jei jis ir taip viska zino. Bet cia ir suklupau, geriau geras zodis, negu netinkamas elgesys. As jam sakau "zinai as gera kaip mama", o jis man atsako "nezinau, as savo mamos nepazinojau".
Kas is to, kad as gera, jei esu tik paprasciausia paleistuve?

akar sventem Indrules 20 gimtadieni. Buvo linksma, (sendien man jau nelinksma, o bloga, cia taip pat kaip po nauju (senstu ne kitaip)). Prisirankiojau sliksciu prisiminimu dabar net slikstu kvepuoti. Aisku nakti teko praleisti lovoje su dideliu suniuku. Bet tai daug geriau negu kruvoje su 4 snukiais. Esu beveik patenkinta, bet ir nelabai, bet jokio skirtumo, nes kancia tai tik sielos gryninimo etapas per tuos mano 15 gyvenimu is kuriu prisimenu tik 6. Sitas ne toks idomus kaip anie, bet vistiek visai nieko. juk tai tik gyvenimo pradzia ;)