Zinau, kad negerai juoktis is svetimu nelaimiu, bet juk taip juokinga, kai zmogus lipdamas apledejusiais laiptais paslysta, kaip griebe uz tureklu ir padaro neitiketina salto, trenkiasi i klevo kamiena, atsoka nuo jo, krenta i sniego pusni, nuo kurios virsaus kulversciais ritasi gal simta metru staciu kalneliu. Jam luzta koja, islenda kaulas, sniegas aptaskytas krauju ir nusirites i pacia apacia paskesta savo kraujyje, nes luzus sonkaului jis sulindo jam i plaucius. Tas kruvinas liezuvis iskrites pro kairi zanda ir pakalneje besimetantis oboliai. Nuostabus krauju istapytas ziemos paveikslas sadistes akims. O as stovejau kalno virsuje ir maniau apsimysiu is juoko.
<<Mirtis - humoriste - optimiste>>