Tą dieną pykau ant jos, pykau ant pasaulio, kad ji pralaimėjo šią kovą ir pasidavė mirčiai.
Gražūs žodžiai buvo pamiršti, net paskutinę akimirką nepalietė jos jautrių ausų. Paskutiniai žodžiai baigėsi nereikšmingu barniu kol atvyko greitoji, o sudegęs vidus tik troško jog ji išnyktų ir to vieną dieną sulaukė. Visai pamiršdamas apie tas dienas, kai juokas nušviesdavo visas kambario sienas, o šiltos rankos sušildydavo pasimetusio vaiko širdį ir surinkdavo ašaras nuo pabalusio veido.
Dabar galiu tik atsiprašyti jog pykau ir neištariau tai kas tikrai buvo reikšminga... tik nežinau ko, gal vėjo ar dangaus? Belieka gailėtis dėl žodžių, kurių neištariau ,nes tikėjausi jog ji dar pabus iš amžino sapno. Dėl žodžių, kurie ją skaudino ir žeidė.  Galiu save mėginti pateisinti, jog man taip pat skaudėjo, kad manęs nesuprato, kad manęs negirdėjo... Bet tai ne tiesa. Žmonės gi myli kaip moka.
Vėžys- Operacijos stalas-Koma- mirtis, ir štai širdies linija tiesi, žmogaus nebėra. Lieka tik šaltas kūnas pakastas po žeme ir medinis kryžius su baltai apdėtais vainikais. Bereikšmės ašaros, kurios neprikels to ką mylėjau, bet pyksta dėl padarytų klaidų.
Tačiau klysta visi, ar dėl to turime smerkti vieni kitus ? Ar neišsakyti žodžiai tikrai gali palaukti kai laikas nelaukia ir gali atimti tau brangius?