Sutrupinta siela

Daugybę dar neatrasto pasaulio slypi mumyse,
Tai lyg dangus žvaigždėm nuklotas, neturi pabaigos.
Taip ir mūsų sielą, atrodo jau sutrupinti jos kaulai,
Ir išsibarstę po visą žemę, kiekvienam po pūką.

Bet ne, ne pykčio, paniekos ar liūdesio šis pūkas,
Tik mums belieka tiek, kai viską atiduodam.
Mes jaučiames tuomet basi, bejėgiai,
Ir regim tuštumą savy: belieką liūdesys ir skausmas tupintis delne.

Ir niekas nesupranta, kodėl mes liūdesio apsiaustą dėvim,
Bet gal tik jis belieką, kai jaučiames tušti.