Tą dieną pykau ant jos, pykau ant pasaulio, kad ji pralaimėjo šią kovą ir pasidavė mirčiai.
Gražūs žodžiai buvo pamiršti, net paskutinę akimirką nepalietė jos jautrių ausų. Paskutiniai žodžiai baigėsi nereikšmingu barniu kol atvyko greitoji, o sudegęs vidus tik troško jog ji išnyktų ir to vieną dieną sulaukė. Visai pamiršdamas apie tas dienas, kai juokas nušviesdavo visas kambario sienas, o šiltos rankos sušildydavo pasimetusio vaiko širdį ir surinkdavo ašaras nuo pabalusio veido.
Dabar galiu tik atsiprašyti jog pykau ir neištariau tai kas tikrai buvo reikšminga... tik nežinau ko, gal vėjo ar dangaus? Belieka gailėtis dėl žodžių, kurių neištariau ,nes tikėjausi jog ji dar pabus iš amžino sapno. Dėl žodžių, kurie ją skaudino ir žeidė.  Galiu save mėginti pateisinti, jog man taip pat skaudėjo, kad manęs nesuprato, kad manęs negirdėjo... Bet tai ne tiesa. Žmonės gi myli kaip moka.
Vėžys- Operacijos stalas-Koma- mirtis, ir štai širdies linija tiesi, žmogaus nebėra. Lieka tik šaltas kūnas pakastas po žeme ir medinis kryžius su baltai apdėtais vainikais. Bereikšmės ašaros, kurios neprikels to ką mylėjau, bet pyksta dėl padarytų klaidų.
Tačiau klysta visi, ar dėl to turime smerkti vieni kitus ? Ar neišsakyti žodžiai tikrai gali palaukti kai laikas nelaukia ir gali atimti tau brangius?

Vaiko akys melo nepažįsta,
Maža, tyra lyg lašas siela nieko nepamiršta.
Trapios it plunksna rankutės šildo šį
pasaulį.
O juokas sklindantis iš jo mažyčių lūpų,
Priverčia žvaigždes švytėti tamsią naktį.

Tačiau nukritęs velnio lašas sugriauti gali viską,
Išplėšti svajones - palikti tik  griuvėsius.
Kai jo maža širdelė sutrypta it koks bevertis pūkas,
Jis jaustis pradeda bejėgis ledkalnio viršūnei.

Nuo tos akimirkos  tampa laiko kaliniu jo siela nesaugi...
Bet naiviosios akutės vėl tikisi tamsioj nakty išvysti žvaigždutes,
Tačiau jos regi kraujo upę naktyje...
Skausme paskendęs amžiams vaikas kaltina save...

Vaiko akys melo nepažįsta,
Maža, tyra lyg lašas siela nieko nepamiršta.
Trapios it plunksna rankutės šildo šį
pasaulį.
O juokas sklindantis iš jo mažyčių lūpų,
Priverčia žvaigždes švytėti tamsią naktį.

Tačiau nukritęs velnio lašas sugriauti gali viską,
Išplėšti svajones - palikti tik  griuvėsius.
Kai jo maža širdelė sutrypta it koks bevertis pūkas,
Jis jaustis pradeda bejėgis ledkalnio viršūnei.

Nuo tos akimirkos  tampa laiko kaliniu jo siela nesaugi...
Bet naiviosios akutės vėl tikisi tamsioj nakty išvysti žvaigždutes,
Tačiau jos regi kraujo upę naktyje...
Skausme paskendęs amžiams vaikas kaltina save...

Ašara per visą kūną rieda,
Kai ta akimirka ir vėl sugrįžta.
Jauties tokia silpna šiame pasauly,
Lyg paukštis palaužtais sparnais įstrigusiam narvely.

Taip norisi išplėšti sielą,
Išrauti ją, lyg medį su visom šaknim.
Tada gi liktų tik viena tyla, be nieko,
Be skausmo, ašarų ir šauksmo.

Kiekvienas įkvėpimas, tai šukė vėl į širdį,
Kiekvienas iškvėpimas, nauja vilties švieselė, kažkur toli dar vis rusnojanti neryškiai...

Ir vėl ta nejauki tyla,
Prasiskverbia net pro mažiausią plyšį.
Mintis užpildo jūros bangomis,
Kurios vėl daužosi į širdį...

Akyse matyt lietaus lašai,
O kūną plėšo žaibo kamuoliai.
Audra nakty užklupus,
Kurios tu gaila... nematai...

O gal nelemta tau žinoti,
Kodėl nakty sudūžta laivas?..

Tos stiklinės akys persmelkia mane,
Nebesugeba švytėti dėl sudužusių vilčių.
Kartais norisi paklausti: kas aš iš tiesų!?
Kartais norisi aprėkti paprastą praeivį...

Tolumoj regiu įkalinta mergaitę,
Tarp keturių stiklų- supančių žmonių.
Rūkas apgaubia jos širdį, pavergia jausmus,
Paskutinė ašara plaunanti jos veidą virsta akmenim.

Jei galėčiau tave apkabinti,
Tai laikyčiau ilgai glėbyje.
Nepaleisčiau nei dieną nei naktį,
Kad galėčiau stebėti žvaigždes tavyje.

Aš skraidyti lyg paukštis išmoksiu,
Ir globosiu tave iš aukštai.
Mintyse vienas kitą paguosim,
Kad galėtume jaustis drauge.

Šis jausmas toks trapus, atrodo lyg nekaltas,
Tai lyg pūkelis su spygliais vietoj savų vaikų.
Atrodo tuoj paimsi jį ant savo delno,
Bet vėl bijai senų, kraujuojančių žaizdų.

Kiekvienas jausmo lašas stebuklingas,
Nors kartais tampa jis skaudžiausia sielos ašara.
Taip norisi ir vėl priglausti laimės plunksna,
Bet negali nes tu jautiesi atsakingas, kai kito akys nebemoka vėl švytėti...

Noriu panirti krintančio lietaus šviesoje,
Nuplauti prirūdijusi skausmą širdyje.
Paskandinti savo mintis, savo jausmus,
Ten kur nieko nebus, tik vieniša mano širdies tyla.

Noriu apsikabinti su krintančio lietaus šviesa,
Permirkusiu veidu, nutraukti grandinę nuo pavargusių rankų.
Sukaupus jėgas išplėšti šį jausmą iš savo krūtinės,
Ir vėl būti laisvu vėjo vaiku.

Kartais būna jausmų, kurie atplaukia netikėtai,
Kartais būna jausmų, kurie tave tiesiog suplėšo.
Bet pasiduoti negali, turi kovoti
Nors iš ties suprasti negali kodėl?..