Ta akimirka

Ašara per visą kūną rieda,
Kai ta akimirka ir vėl sugrįžta.
Jauties tokia silpna šiame pasauly,
Lyg paukštis palaužtais sparnais įstrigusiam narvely.

Taip norisi išplėšti sielą,
Išrauti ją, lyg medį su visom šaknim.
Tada gi liktų tik viena tyla, be nieko,
Be skausmo, ašarų ir šauksmo.

Kiekvienas įkvėpimas, tai šukė vėl į širdį,
Kiekvienas iškvėpimas, nauja vilties švieselė, kažkur toli dar vis rusnojanti neryškiai...