Laiškas Jums

Stalas, baltas lapas, rašiklis... Ugnis.

Tai pabaiga, ar pradžia šios istorijos?

Jūs neskaitysit šio laiško niekados,

Žinau pratūnos jis tamsioje skrynioje, - tarp dulkių ir voratinklio šokių.



Pyktis, neapykanta... bet kamputį dar lašelį meilės matau,

Ar dėl to aš tampu baisi? gi jūs to neverti...

Gi visuomenė mus moko: kas dorą, nedorą,

Jei jos aš klausau, save prarandu nežinioj.



Nors dabar nežinioj aš skraidau:

Ieškau šviesos tamsoje, dugno bedugnėj,

Meilės apdulkusiam žibintų kvartale.

Ar manai jog taip kažką rasiu?

...



Gal todėl ir neskaitysit šio nesibaigenčio laiško?

Nes šaukiu jog gana šito skausmo, gana šios istorinės bombos!

   ...    

Gal naivi aš? Tebūnie!  

Bet gana:

Gana skaudinti save, šią tyrą, tobulai netobulą, žemę!

Mes turime galią pamilti šį sielų beribį gyvenimą,

Mes turime galią sukurtį stebuklą,

Bet tik tada kai pamatysime save,

Didžiausia pasaulio stebuklą: Gyvybę.

   ...



Ir jei vis dar nori kažką skaudinti,

Dėl keršto ar galios troškimo, gal baimės šešėlių?

Žinai, tuomet net mirties tu nevertas...