Juokingiausia, turbūt, kai sakai: "ne, nu dabar tai jau tikrai negali būt blogiau...", o po savaitės iš naujo stebiesi begaliniu savo naivumu. Dar nebuvo dienos negalvojant, kaip viskas šūdina ir kad, ko gero, liko gal tik vienas ar du žmonės, kurie vis dar šnekasi su tavim kaip draugai. Ir kas žiauriausia, kad visa tai vyksta tik dėl to, jog bandei daryti tai, kuo tikėjai ir laikei vienintneliu tikru dalyku gyvenime. Tikiuosi, kada nors dėl to nerausiu sau nuo galvos tiek daug plaukų.

be gracijos visai