Sveiki atvykę į pragarą (o ble, jau antra dalis)

reikėtų čia kažką prasmingo parašyti italiku, bet vis dar nesugalvoju, ką

Taigi atėjo manoji eilė prie langelio. Dujokaukėtasis kažką skrebeilijo savo užrašuose. Nedrąsiai prislinkau ir, ko gero, telekinetinėmis galiomis pabeldžiau į stiklą.
- Aš ne idiotas, matau, kad laukiat... – sekundę stabtelėjo, - palaukit, o tada dar palaukit. - neatitraukdamas stiklų nuo savo rašliavos sumurmėjo kioskelio gyventojas.
- Tas vyrukas... Na, tas ruskis... Kur jis prasmego? – suabejojau, ar tikrai nebūsiu ko užvatojęs ar netyčia išprotėjęs.
- Gi matėt. Jo atėjo išsivesti Palyda.
- Palyda?
- Taip, Karališkoji Švenčiausiojo Šviestuvo Pragaro Palyda. KŠŠPP!
- Švenčiausiojo KO TOKIO? – susiraukiau lyg būčiau sukramtęs kavos pupelę.
- Pirmas kartas?
- O būna nuolatiniai klientai?
- Būna. Bet, matau, pagal jūsų dokumentus, esat naujokas. Tokiu atveju, - iš stalčiuko po langeliu išsitraukė aptrintą bukletą, ant kurio puikavosi užrašas „Sveiki atvykę į pragarą“, - pagal procedūrą privalau atlikti šį įvadinį šlamštą, - pabaigė sakinį tokiu monotonišku ir gan užsiknisusiu tonu, jog atrodė tuoj išbyrės jo ryškiai mėlyni dujokaukės stiklai.
- O tai būtina?
- Be abejo. Kitaip turėsiu išklausyt eilinio Švenčiausiojo Šviestuvo Įgaliotojo Sekretoriaus moralą apie savo pareigų svarbą ir kaip jiems visiems trūksta kompetentingų darbuotojų. Gi matot, kaip mes čia sunkiai ariam, - ironiškai prunkštelėjo nukreipdamas žvilgsnį į kiek tolėliau šurmuliuojančią sielų minią.
- Na, taip. Matau. Sakykit, o kodėl čia yra indų? Jie gi ką? Nesireinkarnuoja?
- O jūs, matau, buvote apkaltintas rasizmu, kai dar kvėpavote.
- Buvau.
- Gailitės?
- Gal. Sunku pasakyti.
- Tas čečėnų vaikinas mano kitaip. Koks ten jo vardas? Abukanas?
- Manau, jam dabar sunku manyti.
- Gal ir taip. Na, bent jau nesigėdijate to pripažinti, o tai geras bruožas. Esat šiknius ir tuo didžiuojatės, - kažką pasižymėjo savo dokumentuose.
- Ne visai. Bet jau vis tiek.
- Oi, turėčiau paprieštarauti, bet... ech.. Visai pamiršau, kad čia laukia dar eilė tokių pat šmikių, kaip jūs. Dovanokite. Taigi... Visos Pragaro administracijos vardu, džiaugiamės galėdami pasiūlyti Jums aukščiausios klasės kankinimo formas, kurios atves Jus į saldžią ir nepamirštamą beprotybę. Norėtume priminti, jog pagal savo nuopelnus galėsite rinktis iš daugybės skirtingų kančios formų pradedant analiniais prievartavimais ir baigiant organų išplėšimu ir sukišimu atgal į vidų visą likusią amžinybę. Na kaip?
- Tik tiek?
- Pala, yra ir daugiau.
- O kodėl čia yra indų?
- Klausykit, neturiu visos amžinybės, jūs, kita vertus, - taip. Gal tiesiog susitarkime: leidžiate man pabaigti, o aš paskiau atsakau į tris jūsų klausimus. Tinka toks variantas? Ar irgi degate nenumaldomu noru būti išprievartautas mūsų apsaugos demonų? – pakėlė antakį po dujokauke.
- Gal vis tik pasiliksiu prie įvadinės dalies.
- Po galais, pagaliau bent vienas protingas žmogus atsirado! – šyptelėjo nuleisdamas stiklus atgal į bukletą kioskelio darbuotojas. - Kur mes baigėme? A, taip! Už visas jūsų nuodėmes sukaupti taškai bus pervesti į Pragaro administracijos kompiuterinę sistemą...
- Jūs čia turit kompiuterių?
- O kaip gi? Kompiuteris jau seniai pateko į Pragarą. Manau aiškinti nereikia, kodėl.
- Internetinė pornografija?
- Bingo. Ir viagra elektroniniame pašte. Nė neįsivaizduojate, kokios daugybės žmonių įvaizdį tas prakeiktas dalykas sugriovė.
- Tikriausiai. Jums geriau žinoti, – dėbtelėjau į apdulkėjusį kompiuterį, stovintį ant plataus stalo priešingame kioskelio kampe negu sėdėjo dujokaukėtasis.
- Už taškus galėsite išsirikti kankinimo formas, kurios pasirodys priimtiniausios. Kilus nesklandumams prašome kreiptis į visą parą veikiančią Pragaro pagalbos liniją numeriu 666.
- Manau, nebus sunku prisiminti.
- Aha, o dabar prašau pasirašyti, kad išklausėte ir supratote, - sušvokštė per filtrą paduodamas geltonų lapų šusnį su varnelėmis apačioje.
- Daugiau informacijos gausite atvykęs į amžinojo kankinimo vietą arba, kaip mes mėgstame ją vadinti, „Konsolę“.
- „Konsolę“?
- Taip. Tiesiog toks juodas mūsų humoras - su jumis elgsis kaip su bevaliu žmogeliuku, kurio rankos ir kojos bus judinamos visomis įmanomomis kryptimis idant suteikti kuo kokybiškesnius potyrius.
- Aišku.
- Vedęs?
- Buvau.
- Laimingai?
- O jums kaip atrodo?
- Na, taip... atleiskit už naivumą. Ar žinot, jog tokiu atveju galite pasirinkti, ar pageidaujate, kad našlei laikas nuo laiko vaidentųsi buvusio jūsų kūno projekcija?
- Tai man kiek nors papildomai kainuos?
- Nieko. Paslauga yra nemokama. Be to, čia net nėra valiutos.
- Tai kaip tuomet algą moka?
- Jums bus per sudėtinga suprasti. Pats pamąstykit: kas dėtųsi, jei naudotume tokias primityvias atsiskaitymo priemones, kaip jūsų? Reikėtų naujos Pragaro versijos mūsų pačių darbuotojams. Atsirastų kyšiai ir korupcija, ką jau kalbėti apie konkurenciją ir visas iš jos kylančias nuodėmes. Išsižudytume greičiau nei Tutano planeta, kai tik išrado savo pirmuosius branduolinius ginklus. Ar žinojot, kad apie aštuoniasdešimt procentų čia atkeliaujančių buvo vienaip ar kitaip nusidėję dėl pinigų?
- Sakėt Tutano? Kas tai?
- Planeta Tristanos žvaigždyne, bet čia jos gyventojai nepatenka. Tai jau atskira Tutano Pragaro jurisdikcija. Žodžiu, ne jums.
- Žinoma. Kur reikia pasirašyti?
- Čia ir čia, - dujokaukėtasis stropiai padavė melsvos spalvos blanką su varnele.

Su ironiška šypsena veide (jei dar tokį turėjau) sukeverzojau parašą.

- Na štai. Beletristinė dalis baigėsi, o dabar rimti dalykai, - pasistengė nutaisyti kuo santūresnę dujokaukės miną. – Kodėl nusišovėte?
- Nežinau.
- Kaip tai nežinot? Man atrodo, kuo puikiausiai žinot. Antraip, juk, nebūtumėt to apskritai daręs.
- Gal ir nebūčiau, - pabandžiau gūžtelti pečiais.
- Taigi?
- Kas?
- KODĖL?
- O tai kažkur figūruos?
- Tai jau figūruoja. Juk čia esat, - sarkastiškai prunkštelėjo sukeldamas lapus, gulinčius jam tiesiai po filtru tarsi tai būtų be galo juokinga.
- Tiesa.
- Na? Tai koks šįkart bus pasiteisnimas? – nenustygo vietoje kumščiais barbendamas į savo staliuką taip, jog net puodelyje pašoko visi tušinukai. – Paliko žmona? Išmetė iš darbo? Sužinojot, kad sergate vėžiu?
- Pavargau.
- Nuo ko?
- Nuo gyvenimo, kaip tai nuo ko…
- O kaip jis jus nuvargino, leiskit paklausti?
- Daug dalykų.
- Kokių dalykų?
- Įvairių.
- Su tokiais atsakymais toli nenuvažiuosit.
- Tai kad niekur ir neketinau …
- Paskutinis šansas, - dujokaukė susiraukė kaip razina.
- Vedat statistiką apie savižudžius?
- Po galais, kaip greit mane perkandot! – staiga nusijiokė. - Tai ar galiu sužinoti? Vedu šią statistiką grynai profesinio įdomumo dėlei.
- Norit padėti pasauliui? Geriau numeskit ant jo kelias dešimtis atominių galvučių.
- Rimti juokai. Mano buvęs vadovas svarstė šią galimybę Švenčiausiojo Šviestuvo senate, bet pasiūlymas taip ir „nepraėjo“, mat iškilo dvi problemos: pirma, iš kur ištraukti maniaką, pasiryžusį sunaikinti save ir visą žmoniją (ta prasme, rimtai), mat senate tuo metu buvo per daug skystakiaušių tokiems grandioziniams darbams atlikti, o visų antra, neva reikėjo duoti jiems paskutinį šansą pasitaisyti, todėl Pragare dabar užvirė pokyčiai.
- Pokyčiai?
- Na, taip. A, tiesa, jūs naujas, tai nieko dar nežinot. Pragaro demonams atsibodo jus visus kankinti, todėl anie pasiskundė profsąjungai. Daugelis po ilgo darbo paprasčiausiai išprotėdavo arba išeidavo į ankstyvą pensiją, - įtaigiu tonu leptelėjo vėl pasukiodamas rodomuoju pirštu sau prie smilkinio, - taip sakant, neatlaikydavo nervinės įtampos. Vargšeliai...
- Suprantu. Turbūt, nelengva klausytis aimanų ir dejavimų ištisą amžinybę.
- Tai va. Dabar atėjo nauja valdžia, nauji pokyčiai. Visur Pragare kabo šūkiai: „Taip, mes galime“.
- Nejau ir anas juočkis ten pateko?
- Negirdėjot? Praeitą mėnesį afganų grupuotė eilinį kartą nutupdė lėktuvą ant Baltųjų Rūmų. Pirmieji atklydę čia ir papasakojo.
- Matyt, tuo laikotarpiu nesekiau naujienų.
- O veltui.
- Gal ir veltui.
- Et, neturėjau jums apskritai nieko sakyti šia tema. Visas tas baugus pristatymas...
- Apgaulė?
- Na, taip... Siekis įbauginti.
- Tai kaip viskas iš tikrųjų ten vyksta?
- Tingiu pasakot. Pamatysit, žodžiu, pats, - dujokaukėtasis vangiai numykė nutėkšdamas ant langelio padėklo šusnį dokumentų, - pasirašykit čia ir čia. Klausimų nepamiršote?
- Ne.
- Na, tai klauskite.
- Kodėl čia tiek daug indų?
- Užtruksiu labai ilgai, jei pasakosiu nuo pradžių pradžios, todėl tiesiog duosiu trumpą versiją: budizmo nėra, judaizmo nėra, tokio bičo, kuris sėdi, ir viską vienas valdo, nėra. Visi suskiai, kurie nusibaigia, keliauja čia. Be išimčių. Rojaus nėra. Na, ir likę du?
- Kad daugiau klausimų lyg ir nebeturiu...
- Tai gerai, nes jau ir taip atsiliekam nuo grafiko.
- Jei su savo klientais mažiau pliaukštumėt,  gal ir suspėtumėt.
- Tu man neaiškink, kaip aš turiu daryt, suski! – pagrūmojo kumščiu per langelį.
Nekreipdamas dėmesio į bukus grasinimus atmestinai pasirašiau ir atidaviau popierius jam atgal.
- O daugiau nieko nepamiršot? – Aukščiausiojo Šviestuvo tarnautojo tonas šokinėjo lyg amerikietiški kalneliai, kuriais niekad nebuvau važinėjęs.
Sekundę sustingau. Stojo ilga tyla, kol galop ištariau:
- Pavargau, nes nebeįstengiau įžvelgti gyvenimo grožio.
- Po galais! 1 iš 1 šią savaitę!.. – susigriebė už galvos dujokaukėtasis, tuo tarpu prasivėrė salės grindys ir mane velniop nutempė nenusakoma jėga.

dar viena dalis ir jau tuoj bus full scale grafomanija