Rašyk
Eilės (78514)
Fantastika (2314)
Esė (1565)
Proza (10970)
Vaikams (2723)
Slam (81)
English (1197)
Po polsku (374)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 10 (0)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter







Kažkada buvau parašęs dainą apie kelią, jo neaprėpiamą ilgį ir tragiškumą. Kiekvienas turi savą, kuris esti vingiuotas, tamsus ir, Dievas mato, visų baigsis daugiau mažiau vienodai.

Nepamenu, kada įsėdau į automobilį. Atrodė, jog tai buvo praeitąmet, o gal net užpraeitais metais... Chm. Metai. Mėnesių blokai. Kiekvienas lyg atskira balta linija ant juodo asfalto. Lyg smegenų vingiai, kurių tiek sumautai daug, jog kartais tiesiog pasimetu tarp jų. Dega kuro indikatoriaus lemputė. Akumuliatorius beveik baigia išsikrauti. Aplink – juoda dykvietė. Nėra net elektros stulpų šalikelėje. Nyki dykuma ir koks tūkstantis mylių į priekį ir atgal – nė gyvos sielos. Pažvelgiu pro kairįjį stiklą: iš tamsos išnyra tėvo šmėkla. Rodos, nori pasakyti kažką svarbaus, tačiau lūpose užstrigę žodžiai nespėja pasiekti nutolstančio kadilako. Užsirūkau vieną paskutiniųjų cigarečių. Velnias... Kur dar jų nusipirkti? Ar čia yra nors viena degalinė? Negaliu suprasti, ar tai vis besikertantys smegenų vingiai krečia išdaigas, ar tolumoje matau degant didelį dykumos plotą. Privažiuoju visai arti, kur nuo kelio už maždaug pusės mylios raudonai nušviestas apsiniaukęs dangus. Žmonės. Ten pilna žmonių. Išlipu apsidairyti. Panašu, jog tai šventė. Joje nematau nei vieno bent kiek panašaus į save. Pro šalį pralekia mergina su dujokauke, nešina smuiku. Didžiulės metalinių monstrų dekoracijos tiesiogine prasme dega įvairiausių atspalvių liepsnomis.  Baugus, bet kartu nepakartojamas reginys. Atrodo, jog ugnis tuoj persimes ant žmonių ir įsitvieks smarkus gaisras, tačiau nieko panašaus. Chaose vyrauja nuostabi mistiška harmonija. Kažkodėl norisi būti čia kuo ilgiau. Aplink zuja maži vaikai, dėvintys mielas katinukų arba šuniukų kaukes. Ant pakylos pačiame visų tų dekoracijų centre kalbą rėžia žilstelėjęs vyriškis su lakūno akiniais ir katiliuku. Iš toli negirdžiu, ką kalba, tik arčiau priėjęs suprantu, jog ragina visus džiaugtis šia akimirka, nes tai paskutinioji, kai dar gali žaisti ir džiaugtis savo žemiškais pavidalais. Po kurio laiko prie manęs pribėga ta pati mergina, tik dabar jau be smuiko. Ima kviesti šokti, o aš vis bandau atsisakyti, kol galop jos mielas nebylus  kvietimas nugali. Šokame. Pro juodus dujokaukės stiklus niekaip neįžiūriu jos akių. Paklausiu, ar galėtų nusiimti tą daiktą nuo galvos. Staiga mergina sustoja ir pakraipo galvą lyg kažkas blogo nutiktų jai tai padarius. Prieina visai arti ir apkabina. Tas apkabinimas prilygsta bučiniui. Kažkodėl jaučiu, jog nori su manimi pasibučiuoti, bet dujokaukė neleidžia to padaryti. Paklausiu, ar ji gėdijasi. Ana vėl pakraipo galvą. Staiga paima už rankos, tvirtai sugniaužia ir, regis, nori taip pat nebyliai atsisveikinti. Prašau, kad palauktų, tačiau ilgesingai paleidžia delną ir netikėtai visai užsiliepsnoja gelsva liepsna. Nebegaliu nieko padaryti, nėra nieko aplink, kas padėtų ją užgesinti. Merginos su dujokauke siluetas pamažu išnyksta vis didėjančioje ugnies stichijoje.  Apsidairau aplink: kiti šventės svečiai taip pat liepsnoja, kol galop aplink nelieka nė vieno, išskyrus vyrą ant pakilos. Šaukiu jam: „Ei, kas, po galais, vyksta?! “, bet jis tik nusišypso ir nuo scenos pameta man raudoną plastikinį baką degalų. Nusitrynusio rusvo švarko skvernai suplazda nerdami į tamsą už pakylos. Netrukus liepsnos baigiasi. Lieku vienui vienas tamsioje dykvietėje. Atsisėdu ant šilto smėlio, rūkau priešpaskutinę cigaretę. Ant žemės netoliese guli sutryptas „Marlboro“ pakelis. Jame randu dar kelias sumaigytas cigaretes. Persidedu į savąjį pakelį. Grįžęs prie automobilio susipilu dovanotus (o gal tik paskolintus?) degalus. Užvedu kosėjantį variklį.  Ir štai vėl kelyje. Tamsiame ir tokiame nykiame. Rodos,  nėra nė menkiausios vilties, jokio atsakymo, jog kada nors jis pasibaigs ir netgi, jei taip, ar bent tai suvoksiu. Ar kelias pasibaigs greičiau nei aš pats? Klausimai veikia beveik kaip kava, kurios dabar net šaltos ir sugižusios nė už ką neatsisakyčiau. Norisi įjungti sugedusią turbiną ir pasiekti šviesos greitį, sublizgėti toje keistoje naktyje prasukant laiką į priekį. Pavargusios rankos kone smunka nuo vairo, skrandis lenktyniauja su variklio burzgimu, o kojos, regis, jau numirė. Pravažiuoju seną, surūdijusį, beveik prie žemės šonu nulinkusį ženklą „Sveiki atvykę! Tikimės, mėgausitės kelione per... “. Pavadinimas buvo nudūlėjęs. 1200 mylių automobilyje per Dvasių Dykumą yra velniškai didelis atstumas.
2013-10-10 13:35
Video
2013-10-10
1100 miles is too far inside a car


Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 2 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2013-10-19 01:48
Paukstis Lunatikas
neblogas tripas, tas karnavalas, ir kažką negero pranašaujantys ženklai. o tekstas šaukėsi dar to gabalo The Doors - I Can't See Your Face In My Mind , gal dėl šuniukų karnavalinių ir kadilako:)
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2013-10-10 19:27
intensija
ta scena grazi, kaip ideja, tik neispildyta, bet ismaukta i toki dienorastiska irasa, del to nelabai ir skaitos (tos cigaretes ir kelione taip gan buitiskai skamb, o ivykis absoliuciai priestaringas). jei butu isplesta, gal ir galima butu ka gaut idomaus, manau,
bet nieko per daug neimk i galva, (:
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą