Legenda apie žmogų, kuris, nors ir padurtas, ėjo toliau

Sveiki, visi trys mano skaitytojai, nusprendžiau pabaigti šią legendą, todėl ir įkėliau. Gali būti, kad nusivilsite, todėl gerai pasvarstykite, ar verta. Greičiausiai, neverta, bet vis tiek paskaitykite. Pradžia: čia

Nuo tos nakties, kai Ernestas Plačiamylis atsisveikino su sveiku protu (bent jau taip iki pat mirties apie jį kalbėjo žmonės), praėjo bene dešimt metų. Medkirčio Bišopo sūnaus nuo tada niekas nebematė. Plačiamylis išliko vieninteliu liudininku, galinčiu patvirtinti matęs vilku pasivertusį Rodą pradingstant naktyje. Tiesa, jo istoriją žmonės neretai laikė sapalionėmis, esą senis jau visai nukvakęs ir jam kasnakt vaidenasi šmėklos. Aplinkiniai atvirai šaipėsi iš Plačiamylio, kuris beviltiškai stengėsi įrodyti tiesą, jog medkirčio sūnų užkeikė Miško Dvasia. Vienintelė Mersera, Vilko Ašaros šamanė, priėmė jo kalbas rimtai. Paskutines Plačiamylio gyvenimo akimirkas ji kasdien ateidavo jo aplankyti.
- Ernestai, papasakok man dar kartą, prašau, kas tą naktį nutiko, kai paskutinį kartą matei Bišopo sūnų? – šluosto prakaitą jam nuo galvos žynė.
- Velniai mane griebtų, ragana... Kiek kartų sakysiu tą patį! Savom akim regėjau... – užsikosėja, – savom akim regėjau berniūkštį virstant vilku. Tas padaras vos neperkando man gerklės.
- Bet visgi tu likai gyvas.
- Taip. Per atsitiktinumą. Kažkas žmogiško jame dar buvo išlikę, - pažvelgia pro aprasojusį lango stiklą į vakaro tamsą Plačiamylis.
- Anksčiau to neminėjai, - susiraukia Mersera.
- Ko neminėjau?
- Jog įžvelgei jame žmogiškumo užuomazgą.
- Ko gero, man tai tik dabar pasirodė svarbu, - svarsto akimis begiodamas po lubas senis.
- Kas tiksliai nutiko tam vaikinui? Turiu omeny prieš tai, kai jį „užkeikė“? – pirštu į supamos krėslo ranktūrį barbena Plačiamylio slaugė.
- Nori žinot apie tai, kodėl Rodo pati išprotėjo?
- Kažkada girdėjau tą istoriją tarp turgaus bobų, bet nujaučiu, jog žinai tikrąjį jos variantą.
Ernestas nusisuka į sieną, ant kurios kabo meškos kailiai.
- Ta istorija nėra maloni. Neturėčiau tau to pasakot, bet, teatleidžia man Miško Dvasia, pas kurią netrukus nukeliausiu, teisybę visuomet sakiau prieš nieką nedrebėdamas, - smarkiai užsikosėja, tuomet rūsčiai atsisuka į Merserą, - nedrebėsiu ir dabar!
- Pasakok! – suglaudusi rankas žynė palinksta prie ligonio išklausyti vieno iš paskutinių jo pasisakymų.
- Rodas ir Evelin. Jie nuo vaikystės buvo kartu. Tokios meilės, kokia dalinosi jie, pavydėjo visi, kas tik juos pažinojo. Tai buvo TYRA meilė. Rodas norėjo sūnaus. Ir Evelin pagimdė jam vieną. Bet jų laimė ilgai netruko.
- Kas atsitiko?
- Jo sūnus mirė nesulaukęs nė metų amžiaus. Evelin tėvas, grafas Ernhardtas Pilkoji Lapė, negalėjo sutramdyti įtūžio, jog jo dukra susižiedavo su kažkokio prasčioko medkirčio sūnumi. Kai Evelin tapo nėščia, iš neapykantos Ernhardtas paslapčia pildavo nuodus jai į maistą. Kūdikis atkeliavo į pasaulį apsigimęs. Rodas sužinojo tiesą ir iš nesutramdo įniršio nužudė Evelin tėvą. Net pats tiksliai nežinau, tačiau girdėjau, esą jo duktė išprotėjo. Negalėjo atleisti ir susitaikyti su tuo, ką anas padarė. Skausmas išvedė ją iš proto. Nuo tada Rodas visaip bandė išvesti Evelin iš beprotybės, bet kartais atrodė, jog jis pats vis giliau į ją klimpsta.
- Mat kaip... – susigriebia už lūpų Mersera. – Tai... Tai tikrai skaudu.
- Tikra tragedija, velniai griebtų... – nusivalo akinius Plačiamylis.
- Kur dabar yra Evelin?
- Iš kur man žinot, ragana? Jos taip pat niekas jau senokai nebematė. Manau, tai ji tą naktį supjaustė Rodą. Ko gero, negalėjo jam atleisti ir toliau gyventi žinodama, ką anas padarė.
- Manai, jų sielos surado ramybę?
- Nežinau, - liūdnai nuleidžia akis Ernestas. – Kai pamatysiu Miško Dvasią, reikės jos pasiklausti, - tyliai nusijuokia, tačiau Merseros tai nenudžiugina.
- Manau, galėčiau padėti tam nelaimėliui.
- Jei tik jį rastum. Žmonės kalba, esą medkirčio sūnus pabėgo į Pietines žemes, mat Lapės pakalikai vis dar ieško jo norėdami atkeršyti.
- Šią naktį pasimelsiu Miško Dvasiai. Viliuosi, ji atsakys į mano šauksmą. Privalau rasti tą nelaimėlį. Mano instinktai byloja apie į šias žemes atslenkantį blogį.
- Tikiuosi klysti, ragana, - sumurma nerimaudamas.
- Niekad nemėgau, kai mane vadino ragana, Plačiamyli.
- Ragana, kuri pavogė mano širdį... – ištiesia į ją rankas.
Mersera apkabina Ernestą ir pabučiuoja į kaktą.
- Pasveikink Miško Dvasią nuo manęs. Netrukus pas ją atkeliausiu ir aš. Nors ir esi stuobrys, pasiilgsiu tavęs, Plačiamyli.
- Moterie, ten bent nuo tavęs kiek pailsėsiu. Cha cha... – garsiai nusijuokia ranka dengdamas savo nevaldomą kosulį Plačiamylis.
- Galėsi pasimokyti iš dvasių gerų manierų, senas pirdžiau, - pasipūtusi Mersera atsitraukia nuo jo pasitaisydama į storas kaseles supintus juodus plaukus.
Tą naktį Plačiamylis iš tiesų iškeliavo susitikti su Miško Dvasia, o žynė savo vizijose regėjo Rodą. Tai buvo skausmo ir liūdesio kupina vizija, kurioje vilkas blaškėsi po pasaulį nerasdamas sau ramybės, vis ieškodamas Evelin ir sutikdamas nieko daugiau, tik žmonių blogį ir neviltį.

***

Po dešimties metų.

Samaelio smuklė. Beveik vidurnaktis. Viduje sėdi keturi žmonės. Arkliavagis Tylis ir prasilošęs samdinys Zakas - prie pagrindinio stalo stebi suplukusį Samaelį, kuris lėtai iš bačkos pila midų į jų bokalus. Tarp jų vyksta tylus murmesys. Trečiasis aludės pakampėje nemigos tą naktį kamuojamas sėdi jaunas akiniuotas vienuolis Syrianas. Pasistatęs šalia žvakę bando perrašinėti storą maldaknygę, tačiau jam vis trukdo garsus knarkimas, kuris sklinda kažkur nuo ant grindų šalia sienos sukrautų tuščių statinių. Tai Karlailas, girtuoklis, plėšikas ir prievartautojas, slankiojantis iš provincijos į provinciją, nusigeriantis iki žemės graibymo ir darantis šiurpiausius nusikaltimus, už kuriuos jo ieško jau kokie septyni skirtingi lordai, dabar mirksta savo myžaluose. Tą vakarą jis parsibeldė būtent į Samaelio smuklę. Syrianas nenutuokė, kokie nemalonumai jo laukia.
- Echm... – iš pradžių vienuolis garsiai atsikrenkščia, kad gulintysis ant žemės išgirstų. - Atsiprašau, - piktai kalba toliau palinkęs prie purvais aplipusios dvokiančios vėmalais ir alkoholiu žmogystos. – Atsiprašau, bet Jūsų knarkimas man neduoda susikaupti! Liaukitės, Dievo vardu, sakau jums! Tučtuojau!
Karlailas pramerkia vieną akį. Nieko nesako. Užsimerkia ignoruodamas tą įkyrų dūzgimą.
- Pone, jūs trukdote vykdyti Dievo valią! – neatstoja Syrianas.
- Susikišk tu tą savo valią šiknon, - sukriokia suraitydamas jam špygą grindų skuduras, – supratai, mulki? Duok man miegot! Ir taip galva plyšta, o dar visokie nuopisos trukdo pagiriotis...
Vienuolis išpučia akis:
- Tokie žodžiai teršia mane ir visus aplink esančius. Gėdytumės... Tučtuojau liaukitės kalbėjęs niekus ir kelkitės nuo žemės!
Karlailui tai nuskambėjo, kaip iššūkis. Kvietimas išsiaiškinti santykius. Tingiai jį priėmė dabar jau stovėdamas priešais vienuolį, svirduliuodamas lyg drebulė plakama vėjo.
- Na viskas, sūdžiau. Gerasis Karlailas baigėsi, - sugriebia Syrianą už plaukų tvodamas jo galvą į balkį.
Syrianas suklumpa ant žemės rankomis dengdamas kruviną veidą, jo akinių šukės pažyra per visą aslą.
- Na? Ką dabar pasakysi, davatka? Kur tavo Dievas dabar? – spardo jį purvinais suplyšusiais batais. – Išmušiu tau dantis, kad daugiau man nerėkautum, nuopisa! – smaginasi toliau Karlailas.
Šis siautėjimas nutraukia Samaelio pasakojimą apie paslaptingą padarą, klaidžiojantį po Meškos Akmens apylinkes. Vos kelios akimirkos iki kol Karlailas užsipuola vienuolį, Zakas pasiteirauja, ar Samaelis girdėjęs apie vilko šmėklą, neseniai naktimis ėmusią žudyti jų apylinkėse.
- Nežinau, samdiny. Girdėjau visokio mėšlo apie tą padarą, kad ir kas jis bebūtų, – valo bokalą nuvargęs smuklininkas.
- Girdėjau, tai žmogaus didumo vilkas, - į pokalbį grįžta nuo stalo galvą pakėlęs Tylis, - jo nagai aštrūs it žudiko durklai, o akys dega neapykanta tiems, kas pasipainioja jo kelyje. Brrrr... Nenorėčiau jo susitikti, girdi, jis koks pakvaišęs žudikas apsirėdęs žvėrių kailiais.
- Tyli, žiūrėk tik nepridėk į kelnes. Visgi vagi jo maistą! – nusikvatoja Zakas.
- Eik po velnių, samdiny, - sudreba Tylis.
Samaelis pasižiūri į orą už lango: audra plaka jo smuklės šiaudinį stogą. Kiek padvejojęs, ar verta prasižioti, tyliai sukužda:
- Vienas keliauninkas neseniai man papasakojo, kad tai Miško Dvasios prakeiktasis. Jo prakeiksmas – amžinai negyjanti žaizda. Kur tik eina, palieka kruviną pėdsaką. Sako, jis ieškantis savo išprotėjusios žmonos. Esą Miško Dvasia pavertė jį vilkolakiu ar kažkokia tai sumauta pabaisa, kuri žudo be gailesčio.
- Taaaaip... – liūdnai sukrenkščia Tylis. – Tarsi mums negana būtų problemų su tom plėšikaujančiom gaujom...
- Būtent, Tyli, - ironiškai šypteli Zakas. – Tom TIKROM plėšikaujančiom gaujom.
- Eik velniop.
Jų kalbas nutraukia šurmulys:  Syrianas guli ant purvinų grindų susirietęs iš skausmo, o niekšas darbuojasi traiškydamas jo šonkaulius vieną po kito.
- Pažvelkit į tą išgamą, - niekinančiai atsisuka į sėdinčiuosius už smuklės stalo. – Jūs tik pažvelkit! Išbarstysiu tavo kaulus po šias apylinkes, o tavo maldaknygėmis nusišluostysiu šikną, šunie! – isterišku pamišėlio juoku kikena Karlailas.
- Palik jį ramybėj, - abejingu žvilgsniu piktai suurzgia Samaelis, – jei ieškai nemalonumų, eik į kitą smuklę, valkata.
Karlailas išsišiepia bedante šypsena:
- Ar žinai su kuo šneki, seni?
- Su šūdžium, kurį tuoj išspirsiu lauk, jei neapsiramins.
- Seni, pala pala, tuoj ateis ir tavo eilė, tik pirma baigsiu su šia susna, - įspiria inkščiančiam iš skausmo vienuoliui į nugarą.
- Aš nejuokauju. Paliesk jį ir dink iš akių, padugne, - po smuklės stalu Samaelis sugniaužia storą ąžuolinę lazdą.
- Ateik čia, senas pirdžiau, - Karlailas išsitraukia iš užančio plačius surūdijusius ašmenis.
Samaelis išeina iš už stalo ir jau tuoj ruošiasi jį pulti, kai staiga atsiveria smuklės durys. Visi viduje nuščiūva: kas galėtų tokiu šlykščiu oru klaidžioti po smukles tokį vėlyvą metą? Per slenkstį praplaukia ilgas juodas permirkęs odinis lietpaltis. Vanduo čiurlena ant grindų tarsi į vidų būtų užėjęs lietaus debesis. Gobtuvo tamsa slepia sunkiai įžiūrimą veidą, kol galop nepažįstamasis prieina prie žibalinės lempos ant sienos. Ant smakro ir dešiniojo antakio puikuojasi du dideli randai. Aplink platų žandikaulį nukarusios vešlios juodos žandenos, akių spalva tokia keista, rodos, gelsvai žiba lempų ir žvakių šviesoje. Paslaptingasis svečias lyg niekur nieko praeina pro savo vietose sustingusius žado netekusius smuklės „svečius“. Lėtai praslenka peilį rankoje laikantį Karlailą, regis, visai jo nepastebėdamas, perlipa per vienuolį, kuris gavo kiek atsikvėpti nuo mušimo, todėl inkštė šiek tiek tyliau. Nepažįstamasis atrado laisvą vietą prie smuklės stalo ir atsisėdo. Lyg niekur nieko pažvelgė į rankoje lazdą laikantį Samaelį ir storu prikimusiu balsu paklausia:
- Ar turit ko nuo širdgėlos?
Samaelis žvelgia į jį sutrikęs, kol galop susigaudo ir pamiršęs, kas ką tik turėjo įvykti tarp jo ir Karlailo, taria:
- Turiu šviežios naminės. Trys sidabriniai.
- Ji stipri?
- Stipriausia šiose apylinkėse.
- Įpilk.
Smuklininkas vis dar nepaleidžia iš rankų lazdos:
- Eik savais keliais, bjaurybe, - sukandęs dantis suniurna Karlailui, tačiau šis nė neketina niekur trauktis.
- Kai baigsiu su jumis visais, dar ir tą prašalaitį pakratysiu, - rodo peiliu į nepažįstamąjį.
- Na, viskas! Baigėsi mano kantrybės taurė! – užsimoja Samaelis, tačiau lazdą ore sugriebia naujasis smuklės svečias.
- Įpilk, - suurzgia žvelgdamas savo gelsvom akim į Samaelį, kurį nukrečia šiurpas pamačius nepažįstamojo veido išraišką.
- Tuojau, - padeda savo ginklą į šoną ir susitvardęs nueina atgal prie statinių.
- Ei! Ei!!! – sutrypia koja Karlailas. – Jūs kartais nieko nepamišot? – niurzgia rodydamas peiliu tai į save, tai į keturis, sėdinčius prie baro.
- Dink iš akių, šūdo gabale, - įsidrąsina Tylis, slėpdamasis už Zako peties.
- Mažyli, tave papjausiu pirmą, - nukreipia peilį į Zaką, kuris nervingai dirsčioja į ant žemės gulintį Syrianą. – Taigi, ponai, stebėkite, kaip nudiriu kailį šiam kalės vaikui, - už pakarpos pakelia nuo žemės Syriano galvą peiliu liesdamas jo ištinusį skruostą.
Samaelis drebančia ranka pastato sklidiną medinę taurę ant stalo, o nepažįstamasis ją vienu mauku išgeria, tada nusivalo barzdą rankove ir giliai atsikrenkšdamas pasisuka į Karlailą. Anas išsiviepęs kikena toliau:
- Ko spoksai, šūdpalaiki? Gal nori būti pirmas Gretės draugužis šį vakarą? - krato savo surūdijusį durklą, – nagi, ateik. Aš nesikandžioju! Pašokime… Viens du, viens du, tik tu ir aš…
Nepažįstamasis nieko jam neatsako, tik nutaisęs tokį patį rūstų žvilgsnį, kokį ką tik matė Samaelis, grėsmingai atsistoja nuo kėdės viena ranka kišenėje nepastebimai prisilaikydamas už pilvo.
Nepažįstamojo lietpaltis iš priekinės pusės per vidurį tamsesnis nei kitur. Atrodo, lyg veidu būtų nukritęs į deguto duobę.
- Ko lauki? Ateik, kad galėčiau išspardyt tau šikną, mulki!!! – nenustygsta banditas.
Nepažįstamasis lėtai žingsniuoja prie jo, sunkūs lietuje permirkę odiniai batai su pentinais kaukši į ąžuolinę aslą.
- Taaaip! Visgi šiąnakt pašoksime su vilkas, suski! Šiandien mes šoksime su vilkais! - ima strakalioti kaip pašėlęs nublokšdamas sumuštą vienuolį ant žemės.
Nepažįstamasis prieina taip arti Karlailo, jog šis atatupstas atsitraukia žingsniu atgal, tuomet lėtai nuleidžia žvilgsnį į peilį bandito rankoje, pažvelgia jam į akis ir ramiai taria:
- Mėgini vilką nužudyti šakute?
- Ką sakai? Gal šaipaisi iš manęs, nuopisa? – Karlailo veidas persikrepia.
- Žiūrėk kaip viskas bus: dingsi iš čia, o mes su vyrukais paplepėsime prie bokalo midaus apie tai, kaip rūsčiai čia šią naktį atrodei. Kaip tau toks pasiūlymas? – pašaipiai suurzgia linktelėjimu parodydamas duris.
- Rodos, nežinai su kuo susidūrei, asile, - vėl ima krizenti Karlailas. – Tu nepažįsti senio Karlailo Benkso, bet tuoj mes susipažinsime intymiau... – staigiu mostu suvaro surūdijusį peilį nepažįstamajam tiesiai į krūtinę.
Anas nė kiek nesigina, atrodo, net nebando sustabdyti peilio ašmenų. Karlailas ima garsiai kvatoti, tačiau jo nuostabai paslaptingasis keliauninkas šypsodamasis pasižiūri į vietą, kur aplink ašmenis net nesimato kraujo, tik rūdys ant rankenos, ir taip pat pradeda kvatoti linksėdamas Karlailui. Plėšikas suglumsta:
- Kas per velnias?! – ima badyti jį, kol galop anas tvirtai sugriebia jo ranką taip, jog Karlailas nebegali pasukti riešo.
- AR BANDAI VILKĄ NUŽUDYTI ŠAKUTE, NIEKINGASIS?! – garsiai užstaugia per visą smuklę.
Samaelis ir visi kiti pakraupę stebi, kas vyksta, iš baimės prisiploję prie smuklės sienų. Paslaptingasis vyras pakelia sugriebtą Karlailo ranką, pasižiūri į vienuolį ant žemės ir taria:
- Vilkai nepamiršta. Vilkai neatleidžia.
Nepažįstamojo veidas persimaino į vilko snukį. Aštrios iltys sulenda į drebančią Karlailo ranką ir lengvu mostu plaštaką atskiria nuo dilbio. Karlailas suklykia iš skausmo, jam ant veido ištikšta kraujas. Vilkas išspjauna nukąstą ranką ir išleidžia iš letenų aštrius nagus, kuriais kone perskrodžia Karlailą per pusę. Ant aslos išvirsta šilti jo viduriai. Gargaliuodamas niekšas nudrimba ant žemės ir dar kelias sekundes pasikratęs nutyla bumptelėdamas galva į grindis.
- Samaeli, daryk ką nors, po velnių! – ūmai sušunka Zakas mesdamas jam lazdą.
Anas jos nepagauna, nes apimtas išgąsčio ir pasibjaurėjimo stovi sustingęs vietoje. Kol visa tai vyksta, paslaptingasis padaras nusileidžia ant keturių letenų ir išsprunka pro duris.
- Po velnių... – po kiek laiko atsipeikėja Samaelis. – Juk jūs matėt tai, ar ne? – pasisuka į anuos du, kurie kone apsimyžę iš baimės laikosi įsikibę vienas kito smuklės kampe.
- T-t-t-taip! Po galais... Taip mes tai matėme, nors vis dar nenoriu tikėti, jog tai ne mano prasigėrusi galva šiąnakt krečia piktus pokštus, - galiausiai paleidžia Zako ranką Tylis, tuo tarpu Zakas smerkiančiai pažvelgia į Tylį
- Kas gi čia dabar? – linkteli žvelgdamas į smuklės kėdę Samaelis, ant kurios pasiliko gausus kraujo pėdsakas, vedantis iki pat slenksčio.
- Kad mane velniai! Juk tai tas padaras, apie kurį tu ką tik mums pasakojai, Samaeli! – Tylis pribėga prie stalo.
- Eik tu, - piktu žvilgsniu dėbteli į Tylį Samaelis. – Turbūt skiedi... Geriau pasakytum, ką man dabar daryt su visu šitu jovalu, - pakelia lazdą nuo žemės nervingai rodydamas į ant aslos vėstančias Karlailo žarnas.
- Dievas atsiuntė angelą sargą... - nuo grindų sukikena vienuolis.