Sveiki atvykę į pragarą (po velnių, ar jis kada nustos rašyti?! jau 3 dalis, kibeni feni...)

Kiek laiko kritau, tiksliai negaliu pasakyti. Pasirodė, kad kokias dvi paras. Pamaniau sau, na ir gili skylė vis dėlto tas Pragaras. Trenkiausi į juodą dirvą, iš kurios galvas kaišiojo stori kirminai. Atrodo, nusileidau ant pasturgalio. Tiesa, jei dar būčiau turėjęs savo žmogiškąją formą, ko gero, į milijoną gabalėlių susiskaldyčiau dubens kaulus, o gal netgi ir visą stuburą. Apsidariau aplink – nieko nebuvo, tik prieblanda ir keli mirę medžiai šalimais. Staiga išgirdau ploną balselį, tik niekaip negalėjau suprasti, iš kur sklinda:

- Ei, ei, stuobry!
- Ką? Kas kalba? – vis dar dairiausi aplink.
- E, šunsnuki, mes čia. Pažvelk apačion!
Su manim kalbėjo kirminai.
- Kas jūs tokie? – pritūpiau, kad geriau girdėčiau, ką anie šneka.
- Mes esam Pragaro Kirminai.
- Malonu susipažinti. Aš – Aleksas.
- Žinom žinom. Mes kaip tik tavęs ir laukėm.
- Malonu.
- Pasilik savo gražias žmogiškas manieras sau. Ir tu ir mes čia iš reikalo.
- Ką jūs čia veikiat? – pažvelgiau į kokius du tuzinus šlykščių pulsuojančių ataugų, kyšančių iš žemės.
- Esam tavo kelrodis, kad nepasiklystum. Visur sekiojam paskui ir padedam, jei kyla kokių klausimų.
- Būsite mano Pragaro gidai? – glosčiau sau smakrą stebėdamasis, kodėl jų tiek daug vienoje vietoje.
- Ne ne, mes labiau aptarnaujantysis personalas. Su savo gidu susitiksi netrukus. Mes tiesiog stebim... Na, žinai... Kad ko nepridirbtum, kol tavęs atvažiuos pasiimti, - nusijuokė kirminų gaujos vadas.
- O ką čia blogo galiu prisidirbti? – vėl apsižvalgiau po dykvietę.
- Jei jau čia patekai, matyt, per daug tavim pasitikėti negalim, ar ne? – vadeiva įžiebė juoką kitų kirminų plonuose balseliuose.
- Na, taip. Tiesa, - linktelėjau.
- Tai baik vaidinti šventąjį ir klausykis, - vyriausiasis kirminas ėmė spyruokliuoti į vieną iš tų netoliese stovėjusių medžių.  -  Užėjęs už to sutrūnijusio rąstgalio visąlaik eik tiesiai. Už mylios prieisi kelią. Lauk tenai lygiai dvidešimt minučių, kol tavęs pravažiuos pasiimti.
- Kas pravažiuos?
- Tu uždavinėji labai daug klausimų, - pasipiktino mano akiplėšiškumu kirminai.
- Bet aš neturiu laikrodžio, - sunerimau, - kaip man žinoti, kada praeis tos dvidešimt minučių? Čia gal net laikas slenka lėčiau?
- Nemyžk į kelnes, suski. Viskas suderinta ir suplanuota. Dar taip nebuvo, kad neatvažiuotų ar kas pavėluotų. Pamatysi. Aukščiausiasis Šviestuvas asmeniškai padeda antspaudą po kiekvieno prakeiktojo kelionės dokumentais.
- Greitas jis, turbūt.
- Taip. Jis vienintelis čia yra įvaldęs šviesos greitį. Juk ne veltui visi taip vadina.
- Tiesa. Tai sakot už to medžio? – ėmiau judėti savo kelionės kryptimi.
- Eik tiktais burnos neaušinęs, - žvengė kirminai.
- O jūs, bičiuliai?
- Ooo, kaip miela - jis pavadino mus bičiuliais! - suklegėjo kirminų choras. – Mes, biče, visąlaik būsim šalia. Jei tau mūsų prireiks, tiesiog sušvilpk tris kartus, - ištardami paskutinius žodžius visi ūmai prasmego į juodą dirvą, iš kurios ką tik kalbėjo.
- Bet juk aš nemoku švilpauti... – liūdnai pasiskundžiau sutrūnijusiam medžiui.

Atrodė, kad einu visą amžinybę. Išties, kai nėra šviesos ar laikrodžių aplink, kai nėra gyvasties, laikas tiesiog sustingsta. Priėjęs kelią, pastebėjau ženklą „Route 666“. Kažkas Pragare turėjo labai keistą humoro jausmą, pamaniau. Mėginau ant pirštų suskaičiuoti minutes, bet nieko nesigavo. Reikėjo kažkokio atspirties taško. Laikas turėjo daugiau prasmės, kai dar buvau gyvas. Atsisėdau šalikelėje. Aplink nebuvo nei vėjo, nei garso. Akimirką net pasigedau tų kirminų, nes anie čia buvo vienintelis dėmesio vertas dalykas. Bandžiau nevykusiai sušvilpti, bet, atrodo, tik apsispjaudžiau ektoplazma. Taip man benuobodžiaujant, kone šviesos greičiu pro šalį pralėkė surūdijęs „Laz-695“ autobusas. Staigia nuspaudė stabdžius ir sustojo kažkur už pusės mylios nuo manęs. Viduje švietė raudona šviesa. Jis dar kiek palūkėjo laisva pavara paliktu varikliu, kol galop įjungė atbulinę ir sugrįžo būtent iki tos vietos, kur šalikelėje sėdėjau aš. Sužviegė surūdijusių durų vyriai, o už jų išvydau vyrą, panašų į Staliną.

- Sady, chlopčik.
- Ką?
- Šuok y vydų. Raikia važoci.
- Jūs man primenat vieną žmogų...
- Ania? Nū y ka toky?
- Vieną labai labai blogą žmogų. Mama mokė niekad su tokiais niekur nevažiuoti, - paaiškinau jam naiviu tonu.
- Nū bajk tū. Lypk y vyskas. Pabazarim patom.
- Nenoriu niekur su jumis važiuoti.
- Nū blyn. Ale tak dar nybūvo. Chlopčik, davai sėsk graičau, nū nyturū aš laika.
- Ne, - sukryžiavau įsivaizduojamas rankas ant krūtinės.
- Nū blyn. Ka mne raiks daba sakyci direktorius? – pasikrapštė pakaušį Stalino brolis dvynys.
- Kas jūs toks?
- Ja?
- Jūs.
- Mana varda raikia?
- Na, gi ne ūsų.
- Menia zovut Fedia Stalevč.
- Malonu, Fedia, aš Aleksas, - taip ir pagalvojau, kad gal koks tolimas jo giminaitis bus. - Kur jūs norit mane vežti?
- V Adas, Aleksej.
- Į Pragarą?
- Nū da. Yra dakumėntas vo, - atkišo jau prieš tai matytus gelsvus lapus su mano parašais, - vsio pa pravilam.
- Na, taip. Dabar matau, kad jūs ne koks apgavikas. Tiesa, o čia gal būsite nuo to su dujokauke? – pasidomėjau priėjęs arčiau rodydamas į dokumentus.
- Nū eta... Ča mūsū vadibininkas, Geraldas Būtnekis. Krūtoj pacan.
- Perduokit jam nuo manęs linkėjimus.
- Būcynai. Nu davai, siadaj graičau raikia važoci.

Dar kiek padvejojęs ir apsidairęs aplink dykvietę, nusprendžiau, kad jau geriau važiuoti su juo negu likti. Pagalvojau, jei jau abu esame čia, tai, ko gero, nebe taip svarbu, ar tikrai tai Stalinas apsimetinėja lenkų fūristu, ar ne. Matyt, pragare jam buvo šiek tiek gėda prisipažinti, kas toks yra. Važiuodamas vis stebėjau ant galinio vaizdo veidrodėlio virš jo galvos kabantį nedidutį kryželį.

- Sakyk atvirai, žmogau, tu Stalinas?
- Čivo?
- Na, baik tu tuos išsipisinėjimus, atsiprašant. Atpažinau tave, žalty!
- Da čio ty goniš dabar?
- Klausyk. Aš gi ne kvailas. Istorijos vadovėlius skaityti moku. Tavo fizionomija visai nepasikeitus. Bet man tas pats – nesiruošiu tavęs čia teisti. Matau, jau ir taip esi nuteistas. Sakyk, kam tu tą kryžių su savimi tampaisi? Juk tas bičas, kaip jį ten, Geraldas, sakė, kad religijų gi nėra.

Anas numynė stabdžius. Ilgai svarstė tylėdamas, ką man atsakyti. Galop nusivalė prakaitą nuo pabalusios kaktos ir tylai tarė:

- Chlopčik, poimy, tas būva sianiaj. Batiuška dabar drugoj čilavėk.
- Kaip tai?
- Nū poimy, būvau paskuda, cėk žmoniū išžūdžau, y dlia čivo? Dūmal Rosiju saugau no svoločų, biat iš cykrųjų tai cyk blagiau padarau visėms.
- Gailiesi?
- A kakže. Cėk ča turėjau laiką apmascyc, kad seubas. Trachali menia vse pa očerediam satany. Šykna niat nucyrpo.
- Įsivaizduoju... Tai dabar sąžininga veikla užsiimi? Atgailauji šoferiu dirbdamas?
- Nū da, va dar trys miatai ir y pėnsją, - nusišypsojo Stalinas.
- Chm... O tų žmonių, kuriuos nužudei, nesusitinki čia?
- Sucynku často.
- Ir kaip? Sveikinasi jie su tavim?
- Da pa morde bjūt, pliūvajut. Žynai, gal načalnikas y giaras, biat ča nepamyrša da nėkas.
- Tai dėl to ir apsimetinėji kitu asmeniu?
- Nū da... – liūdnai šyptelėjo kryželiui.
- Tai, sakai, tapai „religingu“? – vėl dėbtelėjau į talismaną ant galinio vaizdo veidrodėlio.
- Nėr Dzėvo. Jesli jys būtū, nipozvolil on by mne tak delat.
- Tai kam tau tada šitas daiktas?
- Nū raikia kažkakios taj vylcės.
- Gal ir taip, - linktelėjau.
- Nū? Pojėchali?
- Važiuojam. Nėr čia ko daugiau man tavęs kamantinėti. Jau ir taip, ko gero, dar prisikentėsi, - draugiškai jam šyptelėjau, kad pasijustų bent kiek geriau.