Iki tos dienos, kai pagaliau patekau į pragarą, visuomet maniau, jog gyvenime mačiau visko. Apskritai, pragaras yra gana keistai juokinga vieta. Viskas priklauso nuo tavo požiūrio ir, ko gero, tolerancijos lygmens komiškam chaosui, kurį patyri ten viešėdamas.
Labai išsigandau, kai pagaliau suvokiau, jog nebeegzistuoju gyvųjų pasaulyje. Kai dar buvau gyvas, visad atrodydavo, jog dar turiu laiko pasitaisyti, būti geresniu žmogumi, jog mano nusižengimai palyginus nėra dideli ir už juos bus atleista. Aukštesnės jėgos, deja, manė kitaip. Ir štai stoviu tarp būrio įvairiausio amžiaus, tautybių ir religijų sielų. Viena iš jų kalba vokiškai. Su savimi, atrodo - negaliu suprasti, kuriai būtent ji šneka. Kitos šalia mala indiškai. Dar toliau už jų viena aimanuoja rusiškai: „Nu gde že ja popal? “ O mes visi iš tiesų patekome į skaistyklą. Čia nebuvo laiko ir nieko gyvo aplink, tik tamsi laukimo salė ir mažytis uždarytas kioskelis. Nežinia, kiek pralaukiu tame chaose. Tiesa, jei ne jis, čia būtų gan baugu stovėti vienam. O gal mes visi tiesiog sklendžiame erdvėje? Juk nebežinau, ar dar turiu tokius dalykus, kaip kojos. Taigi, taip keistai belaukiant kioskelyje staiga žybtelėjo šviesa, mažas aprasojęs langelis pasislinko į šoną, o pro jį išlindo plati dujokaukė melsvai šviečiančiais akių stiklais:
- Prašau visus išsirikiuoti į eilę po vieną pagal ūgį, - sušvokštė dujokaukės iškraipytas balsas.
„Kodėl būtent pagal ūgį? “ pagalvojau. Kaip mums visiems dabar išsimatuoti? Sielos ėmė panikuoti, nes nesuprato viena kitos ir ėmė spūstis mėgindamos susirikiuoti, kilo maišatis. Keista, jog nors tarpusavyje negalėjo susišnekėti, to paslaptingo žmogystos su dujokauke įsakymą suprato visos. Anas dar kartą pakartojo tą patį, tik šįkart jo balse išgirdau juoko tramdymą.
- Prašau visus išsirikiuoti į eilę po vieną pagal ūgį! O, švenčiausiasis šviestuve, negaliu... – atviru juoku pagaliau nusikvatojo dojokaukėtasis kioskelio darbuotojas. - Kada jūs pagaliau suprasite, kad nebeturit KŪNO! Toks dalykas, kaip ūgis, čia neegzistuoja! Ar kada bandėt liniuote išmatuot radijo bangas? Jūs tik pasižiūrėkit į save! Cha cha!..
Kad ir kas jis buvo, prikimęs storas balsas ūmai visus nutildė ir sustabdė.
- Gerai... gerai... Privalau liautis, nes dar pamesiu dujokaukę... Tiesa, nesupraskit neteisingai, tai dėl mano saugumo, - pirštu pasukiojo toje vietoje, kur turėjo būti smilkinys, – jūsų dabartinė forma yra labai pavojinga ir užkrečiama mums, Aukščiausiojo Šviestuvo pagalbininkams, todėl turim kažkaip apsisaugoti. Nieko asmeniško, - prunkštelėjo per filtrą, – tiesiog smegenys kaip mat ištirpsta, jei įkvėpiam oro, užkrėsto jūsų dalelėmis.
Iš sielų minios išsprūdo rusiškai blevyzgojanti siela:
- E, ty, raspizdziaj... Kuda ja popal? E, slyš, ty s gandonom na golove, ja tebia sprašyvaju! – keiksnojosi, panašu, vietinio Rusijos latro materija.
- Jūs, pone, turėtumėt prilaikyti savo liežuvį už dantų – jūsų eilė dar ateis, - dujokaukėtasis pakeitė toną į perdėtai dalykišką ir oficialų.
- E, mudajob, ja tia sprašyju, gde ty menia pritaščyl, - neatlyžo anas.
- Matau, manęs nesupranta, - kioskelio darbuotojas pasisuko ieškodamas pritarimo į visas kitas sielas tarsi mėgindamas pateisinti, ką tuojau sakys. – Jei jau taip... Dorogoj tovarišč, vy dolžny poniat: vas grochnuli vašyje sobutylniki. Karoče, vaša baba po imeni Stanislava zachujačila vašu golovu butylkoj kogda vy pjanyj na nijo načili pizdec. Kogda vy spali ona jobnula vam po golove butylkoj „Stolichnaja“. Teper jasno, ubliudok? – susiraukusiais stiklais piktai pažvelgė į nerimstančią šmėklą.
- Pizdyš, svoloč!
- Molčy, otmorozok! Jesče odno slovo!.. – staiga trūko dujokaukėtojo kantrybė ir anas persisvėrė per langelį grūmodamas guminiu kumščiu. – Ščia je tebe ochranu vyzovu i my tebia tut že isnasilujem. Molčy skazano, ubliudok!
Visų nuostabai Rusijos latro materija atlyžo ir burbėdama pasitraukė atgal į sielų būrį, tuo tarpu dujokaukėtasis darbuotojas sulindo atgal, pakreipė stalinę lempą į didelę šusnį dokumentų ant staliuko šalia ir pradėjo vedžioti storais guminės pirštinės pirštais tarp eilučių.
- Taip, jūs būsite Ivanas Gorobetsas iš Kazanės, Tatarstano Respublikos. Turiu jums blogų žinių, - ištarė su apsimestiniu apgailestavimu. – Poetiškas gyvenimo būdas atvedė jus čia. Ar turite pasakyti ką nors savo gynybai? A, tiesa, tai tik dėl formalumo, nes vis tiek nieko praktiškai nereikš. Man tiesiog grynai iš profesinio smalsumo įdomu, kodėl visą gyvenimą elgėtės, kaip idiotas. Matot, darau neoficialų eksperimentą apie žmonių prigimtį. Kaskart, kai pas mane atkeliauja toks individas, kaip JŪS, paklausiu, kodėl. Man labai įdomu, koks bus jūsų atsakymas.
- Da pašol ty... – suniurnėjo siela.
- Aha... Kad mane kur! 1000 iš 1000 šią savaitę! Ko gero, dėsnis vis tiktai veikia! Eureka! Oi, tai yra, garbė Švenčiausiajam Šviestuvui! – tramdydamas džiaugsmą pasitaisė dujokaukės filtrą.
Ana siela dar kiek paburbėjo ir prislinko atgal prie langelio tylėdama.
- Kaip jau turbūt supratot, Ivanai, keliausite į pragarą. Pasirašykite čia ir čia, - iškišo pro langelį keletą popiergalių su varnelėmis lapų apačioje.
Ruskis staiga gailiu tonu susuokė:
- Da kak že tak?..
- A vot tak, - po dujokauke išsišiepė kioskininkas. – Pasirašinėkit greičiau – neturiu visos dienos. Jei pavėluosim, šie nevykėliai turės laukti čia visą amžinybę, kol vėl ateis mano pamaina. Che che lyg jiem būtų kur skubėti... – krizendamas pasisuko į minią pasimetusių materijų. – Visgi, prašyčiau.
Ruso materija pakėlė tušinuką, tačiau nesimatė jos rankų, atrodė, tušinukas sklendė ore – juodos rašalo linijos susirangė po visais reikiamais dokumentais. Kioskininkas susigriebė viską atgal ir giliu ryškiai melsvos spalvos žvilgsniu pažvelgė į savo pirmąjį dienos klientą:
- Dėkui, kad naudojatės AB „Skaistykla“ paslaugomis. Linkime jums malonaus vizito pragare!
Salės grindys staiga prasivėrė ir nesuvokiama jėga įtraukė į pragaro gelmes klykiantį savo pirmąjį dienos klientą.
- Kitas! – sužviegė dujokaukėtasis.
Iš pradžių pamaniau, kad būti antru toje eilėje nereiškė nieko gera, bet kai išgirdau savo vardą, nuoširdžiai, nebežinojau, ar dar verta baimintis. Na, kai žinai, kad jau ir taip šikna. Ir išties – juk kai kurie čia praleis žymiai daugiau laiko nei aš.
Mielas skaitytojau! O dabar jau tau liko nuspręsti, ar ši istorija turės tęsinį ar ne, nes, atvirai, tingiu veltui čia kruštis.