Sudie, Denai Brauzeri

Pastaruoju metu sėdėdavau darbe klausydamasis pankroko, nieko neveikdamas. Dienos lėkė lyg kulkos iš piršto-įsivaizduojamo . 357 kalibro revolverio, kuris nutaikytas tiesiai man į smilkinį. Mano bendradarbis, didžiausias pasaulio šmikis, Denas visuomet sakydavo, jog į gyvenimą žiūriu per daug melancholiškai, kad visos problemos, kurios nutinka, yra mano paties požiūrio pasekmė. Jis buvo vienas iš tų šūdžių, kuriems viskas sekdavosi be jokių didesnių pastangų ir už tai manėsi galįs rėžti visiems aplinkui savo motyvacinį mėšlą. Visai, kaip tas „life-coach“ tipo idiotas, kuriantis vaizdajuostes ir rašantis knygas tokiems nevykėliams, kaip aš. Denas gyveno prabangiame kotedže už miesto, vairavo naujausią „Ford Mustang“ lenktyninį kabrioletą. Žmonos neturėjo. Tai netiko prie jo laisvo „gyveni tik kartą“ gyvenimo būdo. Mūsų kompanijoje Denas dirbo pardavimų vadybininku. Vertėmės vaistų prekyba. Pagrinde gaminome trijų rūšių raminamuosius, iš kurių geriausiai, turbūt, žinomas „Ksanaksas“. Denas darbavosi ties užsienio rinkomis, stumdė tuos kvaišalus į Aziją, Afriką, Europą. Kai iš kito kabineto girdėdavau jo šaižų balsą, plerpiantį be perstojo apie tą patį: „Pone, paklausykit manęs, pone, nė neįsivaizduojate, koks saugus ir efektyvus yra šis preparatas... “, norėdavau plikomis rankomis pasmaugti tą išgamą: „Jūsų vaistinė privalo turėti šį plačiai pripažintą medikamentą! Pasiūlysime jums išskirtinę kainą, jei sudarysite sandėrį šį mėnesį! “ Ir taip kiekvienas pokalbis. Kiekvienas jo nusižeminimas virsdavo solidžia suma, kurią kas mėnesį išleisdavo baruose, kazino ir striptizo klubuose. Ko gero, nebuvo žmogaus, kurio nekęsčiau taip tyrai ir nuoširdžiai, kaip Denas Brauzeris. Ta neapykanta nebuvo tokia, kai tiesiog žiūri į žmogų ir negali suprasti, už ką jo taip smarkiai nekenti. Ne. Šis šiknius turėjo bent dešimt priežasčių, kodėl norėjosi suvaryti jam į gerklę skeveldrinę garantą taip giliai, jog, kai pagaliau sprogs, jo nesuplėšyta į skutus galva paskutinėmis gyvenimo sekundėmis dar regės, kaip voliojuosi iš juoko. Tokie mieli rytiniai pamąstymai atgaivindavo žymiai geriau nei kava. Seniai sakiau, jog reikia sudaryti sąrašą dalykų, kuriuos Denui prieš mirtį būtinai turėsiu perskaityti, kad pragare negalėtų teisintis, jog buvo veltui nukankintas. 1) Denai, tu suknistas, šūdžiau, nekenčiu tavo balso. Jis verčia mane vemti. Užsičiaupk! 2) Denai, tavo juodas smokingas yra fainas, bet kai TU jį užsidedi, pasaulis nustoja norėti dėvėti smokingus, bičiuli. 3) Ir, beje, bičiuli, mane užknisa, kai vadini visus savo „bičiuliais“. Aš tau ne bičiulis, suski! 4) Nustok mokyti kitus gyventi. Tavo gyvenimo pamokos šūdo vertos. Gyveni gerai tik todėl, kad tėtušis finansavo tau koledžą ir čia įtaisė. Be jo tu – niekas. 5) … Chm… Reikės ties tuo dar pagalvoti. Ūmai išgirstu, kaip kažkas šaukia man virš galvos.

Prie manęs atėjo Džekas ir užkrovė ant stalo kokio pusmetrio storio diskelių bokštą. „Atspausdink iki vakaro“. „Gerai“, sakau jam, nors viduje apsivemiu. Nejau tikisi, kad viską atliksiu nepriekaištingai? Nesu iš tų, kurie dešimt kartų atmatuoja ir tik vienuoliktą pjauna, be to, visuomet didesniame darbe kur nors susimaunu. Nesvarbu, kiek pastangų bedėčiau, negaliu įsipareigoti niekam būti tobulas. Negaliu atsistoti nuo stalo, jums visiems nusišypsoti ir ištraukęs M67 žiedelį palinkėti geros dienos. Tiesa, stalčiuje visuomet užrakinęs laikiau vieną, jei kartais pragiedrėtų nuotaika ir Denas ateitų šalia su savo bevieliu rageliu. Pasirodo, niekad neturėjau tam pakankamai ryžto. Kai guli vonioje, pilnoje kraujo, ir staiga suvoki, jog nori dar bent kartą pabandyti nesusimauti, pirma mintis ateinanti į galvą – kaip visa tai nuslėpti nuo aplinkinių. Mano kolegos daug ko apie mane nežino ir, ko gero, nesužinos. Bet tai nesvarbu. Svarbu yra tai, kad šiandien man operuoja kreivai dygstantį protinį dantį.

Koledžo laikų draugas Frenkas Byzlis, šundaktaris, plevėsa, narkomanas ir, žinoma, bobišius, nuolankiai priėmė pagalbos šauksmą trečią valandą ryto klausydamasis iš skausmo surakinto žandikaulio garsų kakofonijos: „Frenkai, atrodo, smegenys tuoj ištikš burnoj... Turi man padėt... Sumokėsiu, kiek... reikės, tik išrauk tą daiktą kuo greičiau. Jis mane pribaigs... “ Frenkas pasikasė pakaušį taip garsiai, jog išgirdau net per ragelį: „Ką jūs ten gaminat? Ksanaksą? Atnešk man kokius tris buteliukus ir tave sutvarkysiu. Žinai, juk neturiu licencijos, o be jos sunku gaut vaistų... “ Naiviai paklausiu, „O kam tau Ksanaksas? Ai... Nors nesvarbu... Nė nenoriu žinoti. “ Netekau sveikatos draudimo, nes praeitų metų spalį mėginau nusižudyti, todėl neturėjau, kur daugiau kreiptis. Frenko rankos, nors ir drebėjo, visgi buvo pažįstamos. Kažkada susiuvo man plaštaką, kai susipjausčiau lipdamas per tvorą į seną Mončio automobilių sąvartyną ieškodamas veidrodėlio savo Mazda 323 rūdžių kibirui. Būti nužudytam draugo yra kur kas geriau nei kokio nepažįstamo idioto su trim diplomais. Frenkui buvo likę dar nemažai laiko iki kol jo talentai pamažu ims silpnėti nuo besaikio vaistų ir alkoholio vartojimo.

Taigi kita diena. Gulėjau ant jo iš lyginimo lentos, čiužinio ir kilnojamos kambario lempos suprojektuotos „stomatologo kėdės“. Nežinia, iš kur susiveikė veikiantį dantisto grąžtą, bet atrodė gan patikimai, todėl per daug nesijaudinau dėl nekokybiško aptarnavimo. „Imk šitų, nejausi nieko kelias valandas dar po to, kai atleis nuo nuskausminamųjų“, padavė oranžinį buteliuką be etiketės, kai išspjoviau kraują į majonezo indelį ant jo iš svetainės atitempto žurnalų staliuko. „Atnešei ko prašiau? “ paklausė tarsi būčiau idiotas. „Žinoma, kaipgi galėčiau pamiršti... “ padaviau tris buteliukus preparato. Darbe nepastebimai įsliūkinau į vaistų sandėlį ir iš kartoninės dėžės „brokas“ paėmiau tris pradarytas pakuotes. Sandėlys buvo rūsyje iškart po mūsų biurais. Nuo mažens su savo dabar jau, amžiną atilsį, draugu Fredu Pytersu praktikuodavom smulkias vagystes vietinėse komiksų parduotuvėse, grūsavom maistą iš lentynų maisto krautuvėse į gilias mūsų sudėjimui akivaizdžiai per didlių švarkų kišenes ten, kur kameros mūsų nepastebėdavo, ar eidami pro turgelius į kišenes prisikraudavom visokių vaisių ir riešutų. Buvom ne kartą pagauti, bet mūsų motinoms buvo taip giliai nusišikt, jog paprastai jos nė nekreipdavo dėmesio, jei paskambindavo kas ir pranešdavo: „Ponia, jūsų sūnus pateko į bėdą. Atvykite į tokią ir tokią nuovadą jo atsiimti“. Fredo motina buvo treilerio šiukšlė, baltoji padugnė, ji daug rūkė ir gėrė, buvo tikrų tikriausia šliundra. Fredas jos nekentė ir visuomet sakydavo, jog sulaukęs pilnametystės pabėgs iš namų. Ji pasimirė kokių keturiasdešimt penkerių nuo alkoholio, sumaišyto su raminamaisiais, perdozavimo. Fredas įniko į metamfetaminą būdamas dvidešimties. Paskutinį kartą mačiau jį prie savo namų durų, kai atėjo eilinį kartą pasiskolinti pinigų. Tądien tikrai jų neturėjau, tačiau supykęs pasiuntė mane velniop aiškindamas, kad tiesiog nebenoriu padėti jaunesniajam savo „broliui“. Po kelių savaičių sužinojau, jog Fredą šratiniu šautuvu nušovė degalinės savininkais, kai Fredas bandė aną apiplėšti grąsindamas žaisliniu ginklu. Man neleido jo iškart pamatyti, esą liko neatpažįstamai subjaurotas. Karstą jie nuleido taip nėkart ir nepravėrę. Pagalvojau „Kas per šunsnukis šauna žmogui iš šratinio šautuvo į veidą?.. “ 

Taigi, Frenkas davė man šio to nuo skausmo ir prieš išeinant dar pasiūlė parūkyt žolės. Paklausiau, ar tai nepakenks žaizdos gijimui? „Baik tu! Viskas gerai. Reikia įpūst už senus laikus. Pameni Vendi Makormik? “ Atsakiau jam, kad dar pamenu, kaip mūsų pasidulkinimo biučiulė surūkiusi kokį pusmaišį žolės, vidurnaktį šoko nuoga ant koledžo pievutės. Taip, tai buvo geriausi mūsų laikai. Patekau į koledžą, nes gerai sekėsi matematika, fizika ir istorija. Gavau stipendiją, kurią dažniausiai išleisdavau pigiems narkotikams ir gėralams. Kartais per savaitę suvalgydavau dvi spurgas ir išgerdavau puodelį kavos. Pakrizenom prie durų, kol galop nusispjoviau ir kartu su juo nuėjau atgal į apšnerkštą virtuvę. Žinoma, tą vakarą, kai mane išoperavo, marihuana buvo tik pradžia. Mūsų daktaro ir paciento susitikimo eigoje į trasą įlėkė ir viena kita žaismingos spalvos tabletė, kol galop Frenkas iš kojinių stalčiaus išsitraukė delno dydžio maišą, pilną baltų miltelių. Kam tau „Ksanaksas, Frenkai, jei turi pilną maišą kokaino? “ ironiškai šyptelėjau savo kojinėms, kurios, rodėsi, ėmė keisti spalvas. Niekad nemaniau, jog narkotikai gali taip pagyvinti gyvenimą. Che che, pagyvinti... gyvenimą! “Sveikuolių kokteilis” tikrai suveikė gerai. Žinoma, nors tai blogai, neetiška ir gadina žmogų iš vidaus, kartais jie būdavo vienintelis atsakymas į mūsų apgailėtinas egzistencijas. Che che, skambu, kaip koks mormonas, ar ne? Nebijokit. Tai tik pašalinis “vaistų” poveikis... Niekuomet nebuvau stiprus žmogus. Visuomet ieškodavau pabėgimo. Galbūt dėl to ir stojau į koledžą palikęs Fredą vienui vieną, kad dabar galėčiau inteligentiškai svaigintis. Galbūt nenorėjau būti nušautas šratiniu šautuvu į veidą pakelės degalinėje.

Iš Frenko namų išėjau kokią dvyliktą nakties. Kitą dieną turėjau išeiginę, todėl niekur neskubėjau. Darbe pasiprašiau vienos laisvos dienos. Džekas neprieštaravo. Turbūt dėl to, kad palikau jam gerą įspūdį nepadaręs nė vienos spausdinimo klaidos. Eina jis velniop, jei dar kada užkraus man tiek darbo. Laukiau autobuso stotelėje už kvartalo nuo Frenko namų. Galiausiai suvokiau, jog tokiu laiku jau niekas neatvažiuos. Neturėjau grynų išsikviesti taksi, o artimiausias bankomatas buvo, ko gero, už kokių trijų kvartalų nuo šios vietos. Ėmiau lėtai žingsniuoti šaligatvio kraštu laviruodamas ant bortelio, išskėtęs rankas į šonus. Vaidinau angelą. Degradavusį, turintį rimtų psichologinių problemų angelą.  Atrodė, jog plaukiu per tą nuostabią nakties šviesų ir ramybės jūrą. Išties, buvo gera trumpam pamiršti, koks apgailėtinas iš tiesų yra gyvenimas. Jį sudarė trijų aukštų senas apgriuvęs raudonų plytų namas Penktojoje Linkolno gatvėje. Ten nuomojausi vieno kambario butą, kuriame laikas nuo liko dingdavo elektra, o kas dvidešimt minučių sienas drebindavo šalia pralekiantys metro traukiniai. Iš krano kartais bėgdavo purvo spalvos vanduo. Naktimis sienose galėdavai girdėti besibarškinančias žiurkes. Toje mizeriškoje erdvėje grįžęs kas vakarą rašydavau noveles. Namai-darbas-namai-rašymas-miegas-darbas. Rašymas. Tik jis ir niekas kitas padėdavo atsipalaiduoti ir pabėgti nuo savo darbo bei žmonių, kurie mane taip nuoširdžiai varė į neviltį. Štai, pavyzdžiui, Džekas visaip stengėsi padaryti mano gyvenimą kuo apgailėtinesnį versdamas dirbti viršvalandžius, už kuriuos delsdavo mokėti, arba darbo metu siųsdavo į kitus padalinius rinkti važtaraščių kopijų, kas iš tiesų buvo netgi ne mano pareigybė, bet, kadangi jiems tikrai trūko pastumdėlio, šį darbą nuolankiai vykdydavau aš. Moli Klyvland buvo tipiška blondinė, sėdinti visai šalia manęs. Ji niekuomet nedirbo, tik skaitė žurnalus skirdama puslapius savo ryškiai raudonai lakuotais nagais. Kartais pažvelgdavo į mane buku žvilgsniu kramtydama gumą ir išpyškindavo „Ei, ko spoksai? “ Pagalvodavau, „Aš ne spoksau, kale, o po gabalėlį mintyse lupu nuo tavęs odą ir metu ją į kibirą su užrašu „tuštybė“. “ Semas Kukas buvo vienintelis neužknisantis mūsų įmonės darbuotojas. Jo nemėgau tik dėl to, jog buvo išsiblaškęs ir kartais per jį turėdavau nemalonumų, kai tekdavo aiškintis, kodėl ant dokumentų puikuojasi kavos ratilai ar puslapiai sudėti į aplanką aukštyn kojomis, tačiau jo vienintelio galbūt pasigailėčiau ir leisčiau išeiti, jei kada prireiktų juos visus išžudyti. Galėčiau vardinti idiotus vieną po kito. Mūsų biure jų dirbo kokių 20. Išties, beveik nei vieno normalaus. Kartais pagalvodavau, kaip jie visi ryte pabunda ir suvokia, jog reikia nepamiršti kvėpuoti.

Po gero pusvalandžio smagių narkotinių haliucinacijų nežinia kaip atsidūriau šalia „Sonio baro“. Ir turbūt tą vakarą negalėjo nutikti nieko blogiau: pro duris kaip tik, kai pėdinau pro šalį, išlindo mano bendradarbis Denas Brauzeris. „Ei, bičiuli, kur trauki? ” jo perlamutrinė šypsena degino paraudusias akis. „Niekur. Einu namo, Denai. Ko nori? “ negalėjau suprasti, ar jo veidas tiesiog sukasi ratu, ar iš tiesų nori kažką man pasakyti. „Kur tokį vėlyvą metą trainiojies? Neturėtum dabar gulėti lovoje ir skaityti kokio nuobodaus romano? A, tiesa, tu juos rašai! Na ir kaip sekasi? Kažką turi, ką galėtum duot paskaityt? “ nenustygo vietoje pliaukštelėdamas man per petį tarsi būčiau jo draugas. Niūriu žvilgsniu pažvelgiau į tą vietą, kur mane palietė šleikštulį kelianti plaukuota ranka: gal ir jis tą vakarą kažko užvartojo? „Nieko kol kas neturiu“, atsakiau, o manyje vis kaupėsi pyktis. Norėjau iš visų jėgų tvoti per besikraipančią Deno marmūzę, įmušti į vidų tuos brangiai sustatytus sniego baltumo dantis. „Kad jau esi čia, kviečiu su manim išgerti viskio, bičiuli! ” sukarksėjo skardžiu balsu, kuris varė migreną net suvartojus kokį tuziną skirtingų skausmą mažinančių medžiagų. Ir staiga į galvą šovė pati genialiausia mintis, kokios iki šiol nebuvau patyręs. Kiek uždelsęs staiga pažvelgiau į jį buku žvilgsniu ir dirbtinai išsišiepęs pačia idiotiškiausia pasaulio šypsena tariau: „Kodėl gi ne“.

Gėrėm viskį viena taurė po kitos, kol Denas ėmė mėtyti mašinos raktelius ant žemės bandydamas juos pakelti ir įsidėti atgal, o jie vis krisdavo iš plačiai prasižiojusios jo striukės kišenės. Vaizdas buvo labai juokingas ir kartu apgailėtinas. Tai štai, kaip mano gyvenimo treneris leidžia savo laisvalaikį... Ironiškai kvatojau sieloje įsivaizduodamas, kaip šimtai tokių pat „tikrų“ gyvenimo trenerių kasdien aiškina mums, ką turime savo sušiktuose gyvenimuose daryti teisingai, kai už mūsų pinigus jie kas vakarą nusigeria baruose ir dulkina kekšes viena po kitos. „Iškilmingai pažadu išžudyti visus gyvenimo trenerius“, šyptelėjau Mergelės Marijos statulėlei ant baro lentynos. Deną teko nutempti nuo baro kėdės, mat pats paeiti nebegalėjo. Negaliu meluoti, tą vakarą buvo taip gera stebėti jį visą susivėlusį, dvokiantį svaigalais, negalintį rišliai išlementi nė žodžio. Ištempęs pro duris, išgirdau tą pažįstamą žiaukčiojimą, koks būna, kai vėmalas ima lėtai lipti gomuriu į viršų. Vaizdas, kai Deno dantyse įstringa maisto likučiai, jam vemiant patvoryje, buvo kur kas nuostabesnis už ką tik gimusio šunyčio.

Jis lemeno: „Bičiuli... Bičiuli... Tu. Esi. Jėga! Ką be tavęs daryčiau... “ Kadangi buvo girtas kaip šlepetė, nė nesigėdinau jam tiesiai šviesiai atrėžti: „Gulėtum apsivėmęs savo myžaluose. “ Denas ėmė kvatoti viena ranka mėgindamas nusivalyti vėmalų likučius nuo lūpų kampų. „Mano automobilis stovi ten“, parodė pirštu į tamsią apytuštę automobilių aikštelę kitoje gatvės pusėje, kurioje puikavosi jo juodas „Ford Mustangas“.

Atvilkęs iki mašinos, ištraukiau raktelius iš pusiau prasegtos jo striukės kišenės. Pamažu kraudamas tą šūdo krūvą ant galinės sėdynės stabtelėjau, paleidau rankas: Deno veidas lėtai įminko į sėdynę. Šiandien gavau šansą pagaliau suvesti sąskaitas su tuo šmikiu. Pirmą kartą po ilgo laiko vėl pasijutau gyvas. Galvoje kiek prašviesėjo - narkotikų poveikis pamažu blėso. Gėriau triskart lėčiau negu jis. Apskritai nemėgau alkoholio. Jis labai kenkia sveikatai. Prisidegiau „Pall Mall“ cigaretę ir minutėlę mėgavausi ta palaiminga akimirka. Baigęs sutrypiau nuorūką ir įlindau atgal į saloną, kur jau beveik atsijungęs gulėjo Denas. Iš pradžių kilo mintis išrengti ir pririšus jį prie stulpo palikti kokiame juodžių kvartale su užrašu ant krūtinės „nekenčiu nigerių“, bet tai neatrodė teisinga. Netgi labai nepagarbu mūsų afroamerikietiškos bendruomenės atžvilgiu. Ne. Jam padarysiu kai ką geriau.

Ištempiau žagsintį girtuoklį atgal iš salono, pravėriau bagažinę, joje radau virvę (kaip paranku, ar ne?), surišau kojas ir rankas. Ūmai pažvelgė į mane ir tarė: „Bete, ar čia tu? Žinok, nuoširdžiai, nenorėjau tavęs apvemti... Palauk... ką tu darai... “ ėmė spurdėti ir pamažu suprasti, jog tai ne baras ir tikrai ne jo automobilio salonas. Pagaliau jam toptelėjo, jog yra sugrūstas į savo paties automobilio bagažinę. „Bičiuli, kas atsitiko, kodėl aš bagažinėj? “ prašviesėjo Deno galvoje. Žiūrėjau į jį nieko nesakydamas, o anas vis bandė ištrūkti, tačiau nė karto nesuriko. Denui, ko gero, atrodė, jog jei viską darys labai tyliai ir atsargiai, aš net nepastebėsiu ir jam tikrai pavyks. Tyliai kikenau žvelgdamas, kaip nerangiai vartosi spyruokliuodamas rankomis ir kojomis. Reikia pripažinti, jis tikrai puikiai stengėsi. Galų gale man pabodo, todėl pradėjau verti kapotą žemyn mojuodamas jam ranka. Denas suprato, jog reiktų pradėti rėkti, nes liko nebe daug iki kol bagažinė taps sandari ir nepraleis garso. Šalia kojų gulėjo didelis veržliaraktis, kurį kaip mat čiupau ir tvojau Denui per makaulę nespėjus niekam pranešti apie savo pagrobimą. Žinojau, jog dar negaliu vairuoti, todėl sėdau į keleivio vietą, užrakinau dureles, atsilošiau ir nusistatęs telefono žadintuvą kelioms valandoms numigau.

Pabudau nuo pravažiuojančio sunkvežimio signalo. Buvo likęs dar pusvalandis iki originalios pabudimo datos, bet miegoti jau nebenorėjau. Akimirką susimąsčiau, ar tai nebuvo tik sapnas ir viskas iš tikrųjų vyksta. Išlipau iš automobilio, pravėriau bagažinę: Denas ėmė peikėtis nuo vėsaus paryčių oro. „Kas per... “ grėsmingai prasidėjusį sakinį nutraukė smūgis veržliarakčiu per galvą. Ne. Visgi nesapnavau.

Užvedžiau automobilį ir po pusvalandžio jau parkavausi šalia savo jaukaus būsto. Namo užbėgau tik trumpam, iš spintos viršaus ištraukiau dėžę, kurioje buvo likusios dar trys rankinės granatos. Ne. Niekuomet netarnavau armijoje, tačiau pažinojau vyruką, kurį išmetė iš Nacionalinės gvardijos. Turėjo savo rūsyje tikrą arsenalą. Kevinas Fitzdžeraldas pasiruošė Trečiam pasauliniam karui, kaip tikras amerikietis – apsiginklavęs iki dantų, pilna slėptuve konservų ir porno žurnalų.

Kažkada atsitiktinai sutikau jį vaistinėje, ėmėm kalbėtis apie vaistus, papasakojau, kur dirbu. Gavosi taip, kad prižadėjau suveikti jam antidepresantų, o anas paklausė, ar domina sprogmenys, mat kariuomenėje buvo atsakingas būtent už juos. Paklausiau, kodėl nebetarnauja. Atsakė trumpai, kad išmetė už šiurkštų pažeidimą. Galėjau tik numanyti, kaip kažkam dėl jo kaltės nutraukė ranką arba koją. Visgi buvo įdomu, pasvarsčiau, kad gal ir visai nieko būtų ką nors susprogdinti. Už keturis buteliukus eksperimentinio mūsų kompanijos mėšlo paėmiau iš jo apytuštę dėžutę M67-tukių. Penkių sekundžių uždelstas veikimas, o po to penkių metrų spinduliu nelieka nieko gyvo. Nuostabus žmonijos išradimas. Jį, ko gero, galėtų pralenkti nebent tik sausumos minos arba graižtvinės kulkos.

Taigi, pasiėmiau, ko reikėjo ir sugrįžau atgal į automobilį. Nuvežiau Deną už miesto. Bagažinę atidariau kažkokioje mažoje atokioje aikštelėje išsukęs iš greitkelio ir kelis kilometrus važiavęs dulkėtu miško keliuku. Sugrūdau tepaluotą skudurą jam į burną, kad negalėtų rėkti. Pasirausiau po prietaisų skydelio dėtuvę. Joje radau pustuštį „Marlboro“ cigarečių pakelį, „Ray Ban“ akinius, kramtomos gumos ir telefono krovimo laidą. Užsidėjau akinius, užsidegiau cigaretę, o gumą įsidėjau į kišenę. Ką daryti su krovimo laidu, iš pradžių nesugalvojau. Reikėjo jį kažkaip ištempti lauk, kad neprabustų. Nenorėjau, jog priešintųsi mane spardydamas ir muistydamasis. Atsargiai iškėliau Deną iš mašinos. Paguldžiau už kokių dešimties pėdų nuo automobilio šalia geltonuojančio klevo. Svarsčiau, ką toliau su juo daryti, nors iš tiesų žinojau tai dar prieš pusę metų. Kai pagaliau atėjo toji palaiminga akimirka, minutę pasimečiau iš jaudulio ir negalėjimo patikėti, kokią dovaną šiandien gavau nuo likimo. Ne, Denai, šiandien daugiau neberėksi, koks puikus preparatas yra „Ksanaksas“, ir nebeaiškinsi, ką turiu daryti gyvenime, kad būčiau toks pat „šaunus“, kaip tu. Eik velniop, Denai Brauzeri. Šiandien tavo galva ištikš į šimtus mažų kaulų, smegenų ir odos gabalėlių. Vis galvojau, kaip prie marmūzės jam pritvirtinti granatą, kol atsiminiau telefono krovimo laidą, likusį automobilyje. Kai Denas atsipeikėjo, jo burnoje vietoj skuduro puikavosi skeveldrinė granata, apvyniota aplink galvą juodu laidu. Deno akys paklaikusiai žvairavo į visai šalia nosies besisupantį žiedelį. Atrodė, beveik nekvėpavo, kad tik netyčiom jo nenupūstų. Nors ir buvo be galo užknisantis, smegenų turėjo kur kas daugiau nei atrodė iš pirmo žvilgsnio. „Turbūt nesitikėjai, ar ne? “ šypsojausi vaikščiodamas aplink. „Tokia akimirka pasitaiko kartą gyvenime. Turiu paskayt, jog be galo džiaugiuosi jai pagaliau atėjus“, stebėjau, kaip Denas žvilgčiojo tai į žiedelį, tai į mane, bandydamas atsibusti iš paties žiauriausio savo sapnuoto košmaro, deja, tokio malonumo realybė negalėjo jam pasiūlyti. Realybė, kuri vaikščiojo aplink trindama rankomis, vos susivaldydama neištraukti žiedelio ir visko čia pat užbaigti. „Žinai, visuomet tavęs nemėgau, Denai. Viskas apie tave verčia vemti: apsirengimas, kalbėsena, tavo idiotiškas požiūris į gyvenimą. Manaisi esąs kažko pasiekęs, kai iš tiesų esi ne ką mažesnis šūdų maišas nei aš. Ir teatleidžia man Dievas už tokią žiaurią ironiją, bet tas „tobulo“ gyvenimo būdas, kurį vis bandei man įsiūlyti, tave čia ir atvedė. Mirsi pačia žiauriausia mirtimi, kokią gali pasiūlyti liguistas žmogaus genialumas. “ Buvo juokingai graudu stebėti, kaip jo žvilgsnis suledėjo beklausant įsiaudrinusio maniako monologo. Niekuomet nesiskelbiau dorovės gynėju ir tikrai nelaimėčiau jokio apdovanojimo už siekius išvalyti šį pasaulį nuo blogio, tačiau šiandien bent kažkiek pasuksiu jį teisinga linkme atsikratydamas šio menkystos. „Prieš išnešant tave į orą, noriu pasakyti porą žodžių savo gynybai, kai pragare per šikną mane trauks Liuciferis“, palinkau prie jo. „Denai, tavo egzistencija yra grynų gryniausias nesusipratimas. Dievas pajuokavo leisdamas tau gyventi. Per visą laiką, kiek tave pažįstu, nė karto nepasielgei vyriškai. Pamenu, prieš kokį pusmetį pasiskolinai iš manęs pinigų ir iki šiol negrąžinai. Gauni penkiskart didesnį atlyginimą nei aš, šūdo gabale! “ spyriau jam į šoną, o anas ėmė žviegti neatitraukdamas akių nuo granatos žiedo. „Vis sakydavai, kad esu kaltas dėl visų savo problemų. Žinai ką? Tai nepadėjo man jų išspręsti. Fakto konstatavimas nėra problemos sprendimas. Ar kada mėginai bent vienu iš jų pats nuoširdžiai vadovautis? Nė vienas tuščias patarimas, kurių jau, turbūt, milijoną esi davęs, neišgelbėjo nė vienos suknistos sielos. Dalindamas tokius pozityvius patarimus privalai rodyt pavyzdį, kuriuo verta būtų sekti, suski. Nė už ką gyvenime nenorėčiau tapti tokiu kretinu kaip tu, net jei tektų čiulpti bibius, kad užsidirbčiau ant duonos! “ Denas prisimyžo į kelnes. Vien to vaizdo buvo gana nutraukti savo dangiškojo prokuroro kalbą. „Ar turi kokius nors paskutinius žodžius? “ atlyžęs pažvelgiau į jo apsiašarojusią fizionomiją. Ko gero, tai būtų buvę „pasigailėk“, „nežudyk“, „kodėl? “ ar panašiai. Deja, tingėjau nuiminėti nuo jo veido taip meistriškai pritvirtintus sprogmenis. „Juk žinai, jog nieko gero man vis tiek nepasakysi, todėl verčiau patylėk. Tikrai neperkalbėsi, todėl geriau pats sugalvosiu tau deramą atsisveikinimą: Aš, DENAS BRAUZERIS, esu šūdinas žmogus, gyvenime nė karto nepasielgiau teisingai ir niekados dėl to nesigailėjau, netgi priešingai – tuo didžiavausi, todėl dabar už savo nusižengimus žmonijai sumokėsiu su kaupu! ” Štai koks puikus monologas. „Verta Oskaro, ar ne, Denai? “ entuziastingai plojau sau.

Galiausiai anas suprato, jog nebeturi ko prarasti - pasiryžo desperatiškam įvaryto į kampą gyvulio manevrui. Denas ignoravo odą iki kraujo rėžiančių pančių keliamą skausmą: ėmė taip smarkiai mėginti ištrūkti, jog jam pavyko išsinarplioti iš ties kulkšnimis nevykusiai surištos virvės. Pakilo nuo žemės ir kaip tikrų tikriausia kamikadzė pasileido bėgti tiesiai į mane. Deną buvo apėmęs laikinas pamišimas: ko gero, į pragarą panoro nusinešti mus abu. Grūmėmės gal kokią minutę, kol granatos žiedelis nepastebimai nukrito kažkur į žolę. Stūmiau jį nuo savęs, o Denas bandė prispausti savo kūnu, kad nepabėgčiau. Turiu pripažinti, tai buvo bene drąsiausias kada nors matytas jo poelgis. Pats niekuomet nebūčiau tam ryžęsis. Ir tada suvokiau, jog galbūt klydau. Galbūt iš jo verta buvo kažko pasimokyti, tik niekuomet nenujaučiau, ką šis idiotas iš tiesų sugeba. Tam, aišku, buvo jau kiek per vėlu. Granatos dagtis perėjo antrosios sekundės fazę. Šiaip ne taip išsilaisvinau nubloškęs jį ant šono stengdamasis nubėgti kaip įmanoma toliau nuo jo. Po ilgiausių penkių sekundžių savo gyvenime puoliau ant žemės, o užnugary pasigirdo šaižus sprogimas susimaišęs su dusliu tykštelėjimu, koks būna ant žemės numetus ką tik atšildytą kalakutą.

Iš Deno Brauzerio liko nedidutis krateris, o jo organų likučiai išsitaškė kokių penkiolikos metrų spinduliu. Spengė ausyse: apsičiupinėjau, ar skeveldros manęs neužkliudė. Regis, viskas buvo vietoj, tik atrodė, jog plyšo ausų būgneliai. Po kelių minučių klausa pamažu atsistatė. Pakilau ir priėjau arčiau tos vietos, kur dar prieš akimirką vientisas voliojosi Denas. Jo gabalėliai pasklido po teritoriją mažiausiai dvidešimties metrų spinduliu. Nubraukiau nuo rankovės, kas, panašu, buvo Deno liežuvio skutelis. „Pagaliau jis atsiskyrė nuo tavęs kartą ir visiems laikams“, sukrizenau žvalgydamasis aplink. Buvo tikimybė, jog sprogimą girdėjo aplinkiniai, tiesa, tokioje vietoje nesutiktum nė gyvos dvasios, todėl tą tikimybę lengvai atmečiau sėsdamasis už Deno automobilio vairo. Ant priekinės sėdynės vis dar gulėjo dėžutė su keliomis granatomis. „O ką veikt su jumis, mažylės? “ bandžiau prisiminti, ko dar darbe nemėgau be Deno. “Na, ką gi, Moli, berods, atėjo ir tavo eilė”, sukrizenau pataisydamas veidrodėlį, drėgna sėrvetėle nuo veido valdymasis kraują. Važiuodamas duobėtu miško keliuku atgal į civilizaciją, dugnu bumptelėjau į žemę kariajam priekiniam ratui smigus į duobę. Galva atsitrenkiau į spyruokliuojančias brezentines “Mustango” lubas. Regis, viskas tvarkoj. Nukreipiau akis atgal į kelią, ar nėra kokių didesnių duobių, į kurias nenorėčiau dar kartą įvažiuoti, tuomet – į granatų dėžutę and keleivio sėdynės. Vienos trūko. Tik mažas žiedelis voliojosi viduje.
Šūdas...