Yra teta. Ji buvo, yra ir dar gal kažkiek pabus. Yra jos pasaulis. Mažas, neryškus ir kiek nuobodokas. Mylimasis, keli draugai ir šeima. Ir štai vieną dieną tetai grįžus namo jos mylimasis buvo piktas. Paniuręs rymojo prie aparačiuko, vadinamo vaizduokliu, ir nervingai spaudžiojo mygtukinės elementus. Šen bei ten šmėščiojo žalia pieva, ugnies liežuviai ir pabaisos. Mylimasis nenorėjo kalbėti. Vargais negalais tetai pavyko išpešti priežastį. Pasirodo, mylimojo buvusioji pasikvietė visus jo draugus į savo apsimetėlių vakarėlį. Juk mylimasis buvo jos išduotas dėl kito. Piktai ir egoistiškai mąstančios buvusios rankos paliko jį vieną dar prieš du metus. Liūdną ir sugniuždytą. Ir štai ji smogia dar kartą. Šįkart pikdžiugiškai dar sveikinimą numeta lyg šuniui kaulą. Teta supyksta. Muistosi, grūmoja mažu nepiktu kumšteliu. Net ima keršto planus kurti. Kur matyta, kad ne tik buvusioji pikta ragana taptų, bet dar ir draugai lyg elgetos dėl fejerverko žypsio artimąjį parduotų. Tetai pikta. Bet ką gi teta gali padaryti? Ji tik guodžia mylimąjį ir sako, kad kiaulių snukučiais pasidabinę draugai gali eiti pas vergvaldžius ir toliau santykių vaidinti, o mylimasis neprapuls. Liko keli ištikimieji, kuriems dar galima laiką patikėti. Taip teta nuramina ir nusiramina.