Ledo karalienė

Juodų plaukų
Žalių akių
Pabėgęs tu iš keterų.
Lyg žalias pikto miško gnomas
Tupi prie mažo dėdės kompo.
Anksčiau po smėlio, jūros kopas
Lakstei su šypsena prie borto.
Dabar beliko tik skeletas,
Pabales liūdnas it asketas
Pasislėpei už namo mūrų
Net nelendi iš savo rūbų.
Per naktį rymai, spaudi tu
Mažus berniukus pirštuku.
O kaip maža maža pelytė?
Neleidi jai pasiganyti.
Apgaubęs delnu didžiuliu,
Laikai vargšelę po padu.
Išlįski tu iš pelenų,
Patapki feniksu gesvu.
Liepsnok gyvenimo didybe,
Esme, prasme ir begalybe.
Dar jaunas tamsta, be sparnų.
Bet kilti galim pamažu.
Ištiesk rankas ir bėk nuo kalno,
Kad skausmas liktų užu laužo
Net vėjas pavymui skambės,
Kai lėksi laimės pusėn vėl.
Skiriama mailei manai.