NormatyviaiŠis kūrinys buvo pateiktas konkursui.
Pajuodusi fotografija, slepianti jaunos, labai liūdnomis akimis apdovanotos merginos veidą, pagrobė advokatės dėmesį. Ieškodama spragų Lietuvos Respublikos konstitucijoje ir baudžiamajame kodekse savo ginamojo išteisinimui didžiai gerbiamoje Vilniaus bibliotekoje šį atvaizdą Gabrielė aptiko visiškai netikėtai. Tarp senų teisinių dokumentų ji lyg ir netiko. Visgi kažkas ją ten paliko ne veltui. Juristė garsėjo smalsumu, kuris išlindo ir šįkart. Nuskanavusi nuotrauką mergina atliko paiešką ir archyve rado straipsnį, išleistą dar 1950 metais. Antraštė suintrigavo: „Namas 34“. Permetė akimis kartą, du. Tada įsigilino. Buvo aprašoma jaunos merginos istorija, nė kiek nepanaši į laimingą medinių arkliukų ir smėlio pilių kombinaciją. Odeta gimė ne tokia, kaip dauguma mergaičių. Jos nelydėjo šypsenos ar laimės ašaros, nes išvydo šį pasaulį su neryškia psichine negalia. Tėvams tokio vaiko nereikėjo. Laimei ar nelaimei, ji atsidūrė Vilniaus internate, specializuotame būtent tokiems vaikams. Šioje mažoje erdvėje tilpo 23 tokio paties likimo vaikai. Vieną vakarą Odeta dingo. Dingo be pėdsakų ir be žinių. Jos atvaizdo niekas neklijavo ant pieno pakelių ir neskelbė žiniose per televiziją, tad nusprendė bent laikraštyje pranešti. Ir tiek. Visas straipsnis užėmė vos pusę puslapio, įskaitant vietą nuotraukai. Apačioje neryškiomis, laiko nublukintomis raidėmis, buvo galima perskaityti to internato pavadinimą ir vietovardį. Visa ši istorija Gabrielę sugraudino ir sudomino kaip advokatę. Dviprasmiški jausmai vertė ją suglumti, bet nesumodama, kuo galėtų šioje istorijoje padėti, ji grižo prie darbo. Dirbo iki vėlyvaus vakaro. Atėjęs sargas mandagiai ją išprašė ir užrakino didžiules bibliotekos duris.
Bylą ji laimėjo. „Kas ieško, tas randa“. Šio posakio lydima ji sėkmingai kopė karjeros laiptais, laimėdama vieną byla po kitos.
Grįžusi po eilinės pergalės Gabrielė įlindo į pižamines kelnes ir susisukusi į antklodę sėdėjo priešais židinį. Betrūko knygos, kuri netrukus kaip tik ir atsirado jos rankose. Romanas, prigriebtas iš bibliotekos dar tada, kai sprendė antrąją bylą. „Turbūt teks pakloti nemažus pinigus baudai“–šyptelėjo ir nusprendė pagaliau įveikti šį leidinį minkštais viršeliais. Atsivertusi pirmą puslapį ji nustėro. Tarp pradinių lapų buvo įkišta jau spejusi pasimiršti nuotrauka. Bet merginą nustebino ne tai. Knygos autorės veide ji pastebėjo veriantį skausmą. „Juk tai ta pati mergina iš nuotraukos! “. Nesuvesdama galų žymi juristė ėme skaityti autorės aprašymą, kuris sutilpo vos keliose eilutėse. „25 metų parašiusi pirmąją knygą Odeta Jureškevičiūtė netapo itin populiaria. 10 tūkstančių tiražu išleistas rankraštis leido moteriai laimingai pabaigti šį gyvenimą. Sirgdama leukemija ir turėdama itin silpną imuninę sistemą ji su liga kovoti nepajėgė. Iš šio pasaulio pasitraukė 27 metų, išleidusi ir antrą knygą, kuri nebuvo pristatyta spausdinimui“. Tiek informacijos nepatenkino Gabrielės smalsumo. Vienintelis būdas gauti atsakymus – skaityti knygą. Bemiegė naktis iškankino knyga ir jai beliko atskleisti paslaptis. Tai buvo dienoraščio forma perteiktas pasakojimas. Veiksmas vyko viename name. 18 metų jokio kito vaizdo, apart, medžių, pievos ir pastatų. Padengti sniegu, lapais ar šlapia plėvele daiktai keisdavo savo formas, spalvas ir šėšėlius. Vaiko pasaulyje tai buvo vieninteliai rodikliai, sakantys, jog prabėgo dar vieneri metai. Pamokos tapdavo kankyne, o apie namų darbus nebuvo nė kalbos. Vienintelis mylimas užsiėmimas – rankdarbiai, kuriuos sunkiai talpino berniuko stalas. Būtent jų pagalba Tauras susidraugavo su Odeta. Jaunuoliai viską darydavo kartu. Jie mokėjo daryti viską, nuo mikroskopinių lėktuvėlių iki milžiniškų iš mažulyčių segmentų sudėtų gulbių. Pastarosios jiems atnešdavo daugiausiai pagyrų, kai turgaus pirkėjai į jų delnus dėdavo litus. Pinigai ilgai neužsibūdavo. Keliaudavo pas prekeivius, kurie kišenėse talpino neišpasakytas galybes pakelių stebuklingų pagaliukų su neaiškių užrašų banderolėmis. Cigaretės į šių paauglių pasaulį atnešdavo miglą. Trumpam aptraukdavo nuobodybę rūku, paįvairindamos pasaulį naujomis formomis ir visiškai inovatyviomis idėjomis. Taip jie leisdavo kasdienybę pro pirštus, nemąstydamas, o gal nesuvokdamas ateities. Kai Taurui buvo 18, o Odetui 16 metų, jie susilaukė vaikučio – Kristupo. Mokytojai, pastebėję artimą šių jaunuolių bendravimą, bandė juos išskirti, bet porelė sugebėjo santykius išlaikyti. Pasekmė – kūdikis, kuriam davė motinos pavardę, buvo atiduotas į vaikų namus, o visa istorija nuslėpta. Koks skandalas būtų kilęs, jei visa tai iškiltų aikštėn! Tyloje skendėjo ir porelė. Po dviejų metų iš gyvenimo savo noru pasitraukė Tauras. Neiškentusi skausmo iš internato pabėgo Odeta. Jos bandė ieškoti, bet nesėkmingai. Toliau dienoraštyje aprašomas skausmingas gyvenimas varge ir nepritekliuje. Knygos paskutiniame sakinyje paliktas klausimas: „Kas bus dabar? “. Štai ir visa knygos istorija. Atsakiusi į visus rūpimus klausimus Gabrielė užvertė knygą. Ankstyvas rytas, praskaidrintas saulės spindulių, krintančių pro atvirą langą. Nakties vėsa, gaubusi advokatę jai beskaitant, išblėso lyg nebuvusi. Palindusi po dušu ir apsirengusi patogius drabužius moteris išėjo į biblioteką. Kaip teisingumo atstovė ji vengė gauti baudą (advokato reputacija ir asmens byla, kaip žinia, turi būti be dėmių). Sunkios senoviškos durys girgžtelėjo ir merginą pasitiko draugiško sargo šypsena.
– Labas rytas, panele, – ištarė sargas.
– Laba ryta, – atsakė Gabrielė.
– Kuo galėčiau jums pagelbėti?
– Na, atėjau atiduoti knygą. Tikiuosi nepyksite, kad šiek tiek užtrukau ir viršijau leistiną laikymo laikotarpį? – nekaltu žvilgsniu pasidabinusi paklausė mergina.
– Visiems pasitaiko, – vis dar šypsodamasis atsakinėjo darbuotojas. Ikopęs į 7 dešimtmetį šis vyrukas nebuvo panašus į tuos piktus pensininkus, besistūmdančius troleibusuose.
– Kam turėčiau būti dėkinga už tokį gerumą? – paklausė advokatė.
– Kristupui Jureškevičiui, – ištarė vyrukas tiesdamas ranką.
Gabrielė sustabarėjo ir negalėjo pratarti nė žodžio.
