Ideali alternatyva

Tuomet, kai viskas griūva, atsiranda mažytis saulės spindulėlis.

Langas, kuris galėtų atstoti visas puikias, ąžuolines duris.

Tai Jis. Žmogus, toks panašus į mane. Toks, kuris mėgsta dėliones (!). Juk tokie jau išnykę. Žinoma, nebūčiau aš, jeigu visko nesugebėčiau sugadinti. Kvailos, labai vaikiškos frazės ir puikus šansas sugadintas, paleistas vėjyje ir tikrai puikiai jame nesiplaiksto. Aišku, ir iš jo pusės nebuvo labai ryškiai matomo entuziazmo. Kodėl gi visada atstumiu tuos, kurie man įdomūs?

Lyg to būtų maža, man dar perša į galvą mintį, paremtą kuo gryniausiu ir skaidriausiu egoizmu. Tai puikusis, kuriam visiškai nusišvilpti ne tik ant mano jausmų, bet ir ateities. Matai, nieko aš nesuprantu. Juk Lietuva – stebuklų kraštas, kuriame kiekvienas gauna išsvajotą darbą. Todėl imkime visi paskolas laimingomis valandomis. Kas mums tie dešimtiniai procentai, kuriuos bankas išlups iš perbalusių pirštų?

Myliu tuos, kurie nemąsto apie ateitį. Pavydžiu tiems, kurie gyvena sau, toli toli nuo komercijos, grobikiškų santykių, konkurencijos ir netgi civilizacijos.

Taigi dvi idealios alternatyvos: vienatvė ir asketiškas gyvenimas.