Guminiai meškučiai

Ar dar prisimenat laikus, kai basi braidėte balose? Ar kai ropšdavotės į aukščiausią kiemo medį? Taip gera pabūti mažu žmogeliuku, kuriam nė motais aplinkinių reakcija. Suteikiau „Mažajai aš“ progą pasireikšti. Tai įvyko š. m. rugpjūčio 20d. Su sese prisipirkom spalvotų guminių meškučių ir išlėkėm į parką. Ką tik lijo lietus, seneliai sėdėjo ant parko suolelių, tvyrojo nuostabiai gaivus oras. Kadangi takelis iki supynių buvo labai toli, teko bristi per šlapią žolę. Žinoma, batai būtų tam prieštaravę, bet jų niekas neklausė. Vietą pasiekėm „lengvai“ papurvintais džinsais ir kiaurai permirkusiais batais. Linksmybės prasideda. Naujas atrakcionas žadėjo vaikiško adrenalino dozę. Nieko nelaukusios puolėme prie įtempto troso. Sesukas ėjo pirma. Sėkmingas pirmasis bandymas sukėlė džiaugsmo bangą. Atėjo mano eilė. Tarusi „Pirmyn! “ įsibėgėjau ir leidausi į priekį. Deja, šis technikos stebuklas tikrai nebuvo pritaikytas mano amžiaus kategorijai. Kaklą nudiegė skausmas. Nieko rimto. Toliau eilė žaliesiems suoliukams. Mistinis reginys: kiek akys užmato visur vienodi garbingo amžiaus keliautojai. Šnekučiuojasi, pasakoja jaunystės prisiminimus. Kaip maži braidė per balas ir karstėsi medžiais…