Diena, kurios niekas nepasiges

Ji mėgsta  šaltį. Nusivilkusi megztuką atsigula ant vėsiosios pagalvės pusės ir pasineria į miegą. Kristaliukai apgaubia sąmonę, sugerdami mintis ir viltis. Sapnai. Jie ateina tyliai mažomis kojytėmis . Tipena per sniegą basi. Lyg bijodama, kad jie pasibaidys, Ji atsargiai pasisuka ant šono. Šuo suklūsta. Po akimirkos nuleidžia galvą. Sapnai ir toliau brenda, palikdami mažus pėdsakus.
Jis sėdi greta. Žiūri į ją. Lengvi pianisto potėpiai sklando ore. Pradžioje jam buvo keista gyventi muzikoje. Tai buvo jos įprotis. Net vonios kambaryje paskęsdavo garsų jūroje. Taip, paskęsdavo. Jos kvėpavimas nutrūksta. Jis suklusta. Po kelių sekundžiu antklodė vėl  pradeda kilotis. Jis lengviau atsikvėpia, atlaisvina kaklaraištį ir atpalaiduoja raumenis. Kostiumas, jau kur laiką tapęs kalėjimu, mikliai atsiduria ant kėdės. Lengvu judesiu vyras įsliuogia į lovą. Jausdamas šilumą, sklindančią nuo žmonos kūno, atsargiai prisišlieja prie jos. Dar viena diena, kurios niekas nepasiges. Sausis, vasaris. Žiema šiepia dantis ir kandžioja skruostus. Ledo karalienė pabučiavo naktį. Žiemą  Ji sužydi.  Ledo karalienė. Kitos moterys žydi vasarą. Ji. Basomis kojomis einanti grindiniu. Lengvais žingsniais prasiskverbianti į Jo mintis. Darboholikas išmoko namuose galvoti tik apie ją. Būtybę, gulinčią šalia. Šios mintys sukosi Jo galvoje. Pagaliau atsidavęs nuovargiui nebekovojo su sapnų žingsnių aidu.
Akys pradėjo ritmingai judėti į šalis. Jaunuolis, rasdamas laisvo laiko tarp darbų, atsiduodavo aistrai, kuri juos ir suvedė. Jis mėgdavo įamžinti akimirkas, taip suteikdamas antrą, trečią ir tolimesnius kvėpavimus pilnatvės momentams.  Vasara, vaiskus rytas. Susitepęs didžiulį kiekį sumuštinių ir atvėsinęs butelį vandens, susikrovęs visa tai ir dar savo senuką KODAK fotoaparatą į kuprinę jis patraukė į vieną iš daugelio kelionių į neatrastas Lietuvos vietas. Besijausdamas kaip Kolumbas važiuodavo kur akys užmato laukinės gamtos ieškoti. Pasiryžęs didvyriškam žygiui nusprendė dviratį  iš devinto aukšto gabenti laukan. Laiptais. Nulipęs pažadėjo sau, kad nebevaidins stipruolio ir kitą kartą naudosis liftu. Dėja, išbandymai dar nebuvo baigti. Besikuičiant kuprinėje kepurės jį užkalbino kaimynė, besiskundžianti vaikais, kurie laipioja per jos gėlyną. Minėjo žodžius „Sliedas“ ir „Griekas“. Jis nė nepajautė, kai  pokalbis peršoko į dvidešimtąjį amžių. Jaunoji kaimynė gastroliavo Europoje. Suprasdamas, kad šis monologas greitai nesibaigs, pataikęs į jos atsikvėpimo tarpelį  apgailestaujančiu tonu pareiškė, kad vėluoja į labai svarbų susitikimą. Šypsojosi nueidamas, nes suprato, kad moteris tykos kitos aukos istorijai pratęsti. Pagaliau laisvas jis užšoko ant savo geležinio ristūno. Planavo pavažiuoti dvidešimt kilometrų iki išgirtos ežero krantinės. Kas jam jaunam tokie atstumai. Taip galvojo iki dešimtojo kilometro. Saulė kaitino, važiuoti plentu pasidarė nebeįmanoma. Užtikęs  apleistą  ežero  ruožą nusprendė pailsėti.  Kojos vandenyje atsidūrė pirmos. Atsisegęs kuprinę ištraukė sumuštinius. Saulė kepino kaip reikiant, todėl teko valgyti paskubomis, kad sviestas nevirstų skysčiu, tekančiu per rankas. Vos pradėjus pietauti iš miško atbėgo šuo. Vilko veidas tyrinėjo nepažįstamąjį. Paskui jį uždususi bėgo mergina. Balta oda, ryškūs bruožai. Suknelė plaikstėsi į visas puses. Taip kąsnis ir įstrigo burnoje. Moteris, atėmusi kvapą ir periferinį regėjimą susiaurinusi pusiau. Šuo nenorėjo paleisti naujojo draugo, todėl atsigulė šalia, iškorė liežuvį ir lekavo. Pagaliau atgavęs amą Jis nurijo kąsnį, kurį burnoje laikė jau gerą minutę, paėmė šunį už antkaklio. Šis išdavikiškai šypsojosi, jausdamas Jo jaudulį. Sniego baltumo haskis žydromis akimis. Ji ėjo labai tyliai. Basa. Prisegė pavadėlį. Išsitaršiusi, sušilusi juokėsi. Atsisėdo greta jo, įmerkė kojas į vandenį.  Nežinodamas kodėl jis pakilo, išsitraukė iš kuprinės fotoaparatą ir ją nufotografavo.  Tai jų pirma nuotrauka. Neklausdama kodėl, ji tiesiog sedėjo ir šypsojosi. Susivokęs, kad, apart, paukščių čiulbesio, žiogų svirpimo ir vandens sonatos, juos gaubia visiška tyla jis pradėjo kalbėti. Prisistatė kas esąs. Kalbėjo nesąmones, bent jau dabar taip mano, o ji juokėsi. Šuo pakilo ir nuskuodė į ežerą. Kadangi ji laikė pavadėlį, teko privalomai išsimaudyti. Norėdamas sumažinti jos gėdą, pats ibrido į vandenį.  Bangelės maloniai vėsino kūną ir mintis. Šuo traukė ją vis gilyn. Suknelė apsivijo kojas ir ji paslydo. Pamanęs, kad tai pokštas, jis kurį laiką juokėsi. Po dešimties sekundžių nuplaukė į vietą, kurioje ją buvo paskutinį kartą matęs. Nejuokais sunerimęs jis paniro po vandeniu. Ji jau buvo praradusi sąmonę.  Lyg pašėlęs nardė tol, kol dugne pamatė skenduolę. Ištraukęs staigiai nuplukdė į krantą. Atlenkė galvą, atsegė suknelę. Kai laikėsi automobilio teises juokavo, kad pirmosios pagalbos skęstant jam neprireiks. 2 įpūtimai, 15 paspaudimų. Šie žodžiai sukosi jo galvoje. Žodžiai, kurie padės išgelbėti gyvybę.  Du pirštai žemiau saulės rezginio. Du kartus įpūtęs, ėmė spausti jos krūtinės lastą. Ji atsigavo, pradėjo kosėti. Paguldęs ją ant šono, lengviau atsikvėpė. Ji atsisėdo ir jį apsikabino. Drebantys šalti kūnai bandė surasti paguodą. Jis ėmė jai glostyti nugarą. Taip darydavo, kai mažoji sesutė verkdavo. Matyt, tai suveikė, nes jos pašėlusiai greitas širdies dūžių ritmas pradėjo rimti. Išsiplėtusios iš baimės akys. Šį vaizdą jis ilgai saugos mintyse. Suvokė, kad reiktų ją kuo nors apgobti, bet nesugebėjo jos paleisti.
Šaltu prakaitu išpiltas jis pabudo. Ji ramiai miegojo šalia, šaltame kambaryje. Tik dabar suvokė, kad tą akimirką, kai jo būsima žmona skendo, pasaulis ėjo sava vaga: vaikai žaidė su kamuoliu, senukai skaitė laikraštį, kažkas ėjo  į parduotuvę pieno.  Tai visiems, išskyrus juos,  buvo paprasta, niekuo neišsiskirianti diena. Ta diena, kurios niekas nepasiges.