Ilgam
apsistojau
žiemojau -
minčių, vilčių karalystėje,
o galėjau ir mieste
ir miške pasiklysti -
nuvaręs, nuo kojų žirgą
ir save, nuo kojų...

Ilgai verkiau
apsikabinęs tavo krepšį,
verkiau lyg išvarytas
iš namų karalius,
verkiau
lyg be sparnų erelis
susisukęs
ne vieną lizdą -
linų ir pasakų
karalystėje.

Ir žvalgės
po mano namus tėvas
ant juodbėrio žirgo
atjojęs,
o sūnaus ir marčios,
kaip ir nėra namie -
jau tokia, mūsų,
jaunų padermė -
prisirinkt grybų,
prisigliaudyt riešutų
ir nuotykių ieškoti
ir tas gražus, verdantis
mūsų gyvenimas,
o ir aš, su tavim,
kaip tas, prakiuręs maišas
ir manęs, neima juokas -
gyvenu su džiaugsmu,
gyvenu, su prakeiksmu,
o nedarbo dienos
ir taip juodos,
o ir mano naktys -
griausmingos, tamsios.