Po debesų baltom paklodėm

Į dangų aukštą
ir varinį
iškeltos vėliavos
karklinių šluotų.
Vaikai murzini,
namai, kapai
šunų aploti
ir šnara, bara
vaikus medžiai
lyg tėvai
iš namų išvaryti.

Apleistas kapas
mamos
ir auga, klesti
antkapiai, paminklai,
ir skursta, plyšta
negyvi gvaizdikai
ir kapuose
namuose -
jokio meno.
Gęsta žaros
ir vaikai,
ir tėvai
viršum antkapių
ašaroja
o netoliese gyvena
Mirtis ir Viltis
už to pilko namo –
o po kapų vienatve
ir mano
paskutinioji diena
ir mano -
po vėliavom
akmeninė galva
lyg po pirmo šūvio
ir tolsta
stintom kvepiančios
moterys kaip žuvys.

2.

Nei į namus eiti
nei mirusių prikelti
o į tėvų kapus, namus
artinas lyg žaizda
naktis iškaršus
ir dangus pradeda
sijoti šlapdribą, kerštą
ir sviedžia
po kojom
lyg sniego gniūžtę -
neapykantą, kaltę
ir trenkia perkūnas
ir miršta Mirtis
panorus žaibą
prie sienos
prikalti.

3.

O į žemę grimzta
pamatų akmenys,
namai, kapai pasineria
į kruviną
saulėlydžių arbatą,
bet nuplauna skausmus
geri, šilti lietūs
ir lieka laiškai, mintys
lyg į širdis
įsibedusios akėčios
ir lieka gervės
lyg keršto bangos
į atmintis kylančios,
ir klykiančios
ne iš bado.

O į dangų aukštą
ir varinį
iškeltos vėliavos
karklinių šluotų,
Kapai kaip grybai auga
kad nors šuva aplotų
o gatvės tuščios
ir aikštės
lyg iššluotos,
ir auga vaikai, antkapiai,
atkaklūs mediniai,
akmeniniai kryžiai –
ir naujos šventės
belaukiant išauga
graži ir ne kreiva
mūsų meilė,
o po debesų paklodėm...