Prisikėlimas

1.
Rausta saulė
ne nuo vėjo
tarsi drebulė virpėdama
ir į svečius kviečia, sviedžia
savo rausvą suknią
ir aš, klupdamas
už šaknų,
šakų kliūdamas
šaukiu –
žmonės sustokite
ir saulės girnas sukite.

Prisikėlimas
iš baimės, nevilties -
tai ašaros
žmonių užguitų, 
nepatyrusių meilės -
prisikėlimas
iš numirusių
ir vėtros
saulės suknią plėškite
ir suvelkite
jos šukuoseną purią,
o medžiai ošia
lyg būčiau ir aš
tą, žiemos koncertą
sugroti liepęs.

2.
Prisikėlimas
ir saulę stebi
visa mūsų 
Stetiškių gatvė.
Prisikėlimas -
ir žmonės girdi
kaip girgžda
klevų, ąžuolų
kamienai
ir byra
apsilaupę lapais
prisiminimai
ir vaikai 
pro langus žvelgia
ir mato
kaip suaugę žmonės
bučiuojasi, sveikinasi
pusryčius valgantys -
stalus ir kėdes
kieme susistatę.

Prisikėlimas,
o mes einam,
sustojam
ir prisišaukiam lietų
ir nurengiam
medžių švarkus
peršlapusius,
ir sugaudom debesis
prie stogų
prisilietusius
ir prižadinam
lyg vištą žiemą
žvaigždes perinčią.

3.
Panirs į auksą, molį
išsiilgę darbo
mūsų šiltos, švarios rankos,
o ant šakų gilės,
obuoliai krinta, pūva.
Ąžuolai, klevai
lyg benamiai
šakomis lyg rankomis
į stogus trinasi
ir dieną, naktį
griaustiniai
lyg meteorai trankosi.

O po žiemos -
prisikėlimas
ir išnyra pavasaris
iš po kapo
ir stalai, kėdės
dangumi plaukia
ir visas pasaulis
pajuda iš vietos,
o žemė lyg laivas
tylus ir gylus
lyg šauksmas
tirpdo ledus,
sniego luitus,
o ajerų, smilgų kojinės
šiaušia debesų garbanas
ir žydi dilgėlės
raudonplaukės.
Prisikėlimas
iš numirusių 
grėsmingas, piktas
ir keliasi iš miego
eglės, pušys
ir bunda mėnuo
šnairuojantis,
žvairuojantis
į padangę
nusiblaiviusią, mėlyną,
ir pateka
mūsų saulė
lyg nuotaka
balta, nekalta.