Prisiminimų dangus

Prisiminimų dangus
šilkinis, aksominis, 
o žemiau - žalias žemės fonas
ir į širdis -
prisiminimų šakos duriančios,
o rankos plonos
ir kojos suknios,
o suknios
persišviečiančios
ir ant galvų
kaspinėliai
ir garbanos retos.

O namuose -
po šalnų
tikras pragaras -
neduos ir man
gyvent žmoniškai.
Tirpsta upokšnyje
įkritęs mėnulio ragas
ir takai, keliai kaip mazgai
ir susiraitę
stogų armonikos.

O ant šakų
šermukšnių uogos
įspūdingos
ir žvaigždės nakčia
kažkur dingusios.
Skuba, bėga
iš darbo mama,
ir tėvas vaikščioja
aplink svirną - klėtį 
ir jo dviratis
nenori
iš namų riedėti.

O dangus raudonas
o lelijos, tulpes
aprauda
lapus dingusius.
Gelsta vynuogių kasos
besibraunančios į dangų,
o už vairo -
žvilga kryžkelės -
neaprėpiamos, didelės
ir kelias kaip žaltys
iš Ramygalos
išsirangęs...

O rožės badosi
ir pilnas lapų
ir vaisių kiemas.
Ruduo
murzinas
lyg tėvas
apsiavęs
auliniais batais,
kartoja
šalčio, žalčio
aštrius skiemenis.