Be jokių taisyklių

Smilksta, džiūsta
lyg smilgos
iš namų išėję
gražiausios mano viltys,
o senoj, jaukioj verandoj –
skilandžiai, kumpiai kvepia.
Atverstas naujas lapas –
palengva rašau -
sunkokai aušta
Mirtis ateis
surakins rankas, kojas
ir auštant –
be jokių taisyklių
Mirtis ištroškus laisvės -
mus visus 
sumindys.

O diena pailsus,
saugo mano miegą
ir mėnuo gulas 
į mano lovą
ir pilkšvą šviesą žeria.
Kniaukia katės, šunys loja
ir būna taip,
kad senos mintys
kaip viksvos želia.

O ruduo -
ne už kalnų,
ne už girių,
ir sapnuos svyra
vaisiais nulipę medžiai
ir kosti tėvas
tarsi senis šimtametis,
ne vieną
be jokių taisyklių
be jokių užuominų -
išbučiuoti,
prilupti galintis.

O, gražiausios
mano viltys,
smilksta, džiūsta
ir želia žodžiai –
negražūs ir kreivi
ir vėjai, lietūs
tarsi fėjerverkai
į juodą žemę
ir aš, sapnuoju
savo neakėtą,
neapartą žemę
ir nežinau,
ar lūkesčiai išsipildys,
o į atmintį –
dangaus veidrodžius,
Mirtis dangsto veidus
ir man, baisu -
žydinčių vyšnių šakos,
jos tiesios, ar kreivos,
jos gyvena
be jokių taisyklių
ir į mano atmintį remiasi.