Laiko virbalas

O ant stogų, stalų 
lapų dėmės
ir gilės, gėlės,
o palei kaimynų gryčią
želia dilgėlės
lyg būtų 
šernus ir žmones
išauginusios,
o ežiai velka
lapų šūsnį
ir krauna šakas
juodai dienai,
o žmonės dirba, pluša
ir gražiai gyvena 
visa, jų giminė,
o vaikai
šokinėja
per virvutę,
per Laiko virbalą
o aš, piktas,
neramus
lekiu į namus.

O saulė
paridena
gėlių, gilių kraitelę
tiesiog
į nasrus mirčiai,
o mes, saulę vejamės
ir saulei nepaklūsta
beržai, ąžuolai,
ir paparčiai,
ir žvilga
liepų talijos.
ir krištolo lašai
visą naktį laša
į skardinę palangę
ir aš, užsivelku
naujus marškinius,
o lašai lyg pianistai
klavišais tarškina
ir laikas surenka
ir ištirpdo
visų užkeiktą,
prakeiktą
šerkšnų varškę.