Už lango ruduo. Aš Klaipėdoje, prieš ketverius metus. Raudonais, ilgais plaukais, lieknomis kojomis, žaliomis pėdkelnėmis. Nesuprantanti kas tai per miestas. Viskas nauja, viskas įdomu. Esu įsitikinus, jog šeimyninis gyvenimas man, jog aš subrendusi ir atsakanti už savo veiksmus. Ir lyg įsimylėjusi. O gal tik gyvenimą ir jo naujoves.

Už lango ruduo. Aš Klaipėdoje po ketverių metų. Natūraliais plaukais, languotomis kelnėmis. Einu į autobuso stotelę. Mąstau kaip portugališkai pabuvau, galiu ramia sąžine važiuoti į getą ir kitą rytą dar ramesne sąžine eiti į darbą. Gyvenimas man atneš naujoves. Nors ir nebesu tokia naivi, arba tik tokia įsivaizduoju...

Užvakar pas mus lankėsi svečias iš pietų, kuris įnešė džiaugsmo. "Žmonės ten laimingi, geria vyną, negalvoja apie pinigus, o tik apie linksmybes. Vieni kitų nesmerkia ir neteisia. Jie negalėjo klausytis istorijos, nutikusios Lietuvoje: kaip septyniolikmetės nužudė savo draugę, nukirto jai galvą ir išmetė į šiukšlių konteinerį..."

Apsipirkinėjimas, o tiksliau "Akropolis" turi savo gydomųjų galių. Būdama svetur ten pasijaučiu dalis JŲ. "Let's go shoping". Apsipirkau, sutikau kitus svečius, su jais nuvažiavome į miestą pavakarieniauti ir išgerti alaus, pasišnekučiuoti apie gyvenimą, tiksliau apie užsienį, kuris tampa siekiamybe.

Ir staiga pasidarė gera. Einu per numirusį senamiestį, virš galvos juodi debesys, pučia vėjas. Ruduo rugpjūčio pradžioje. Į galvą lenda praeitis. Dabartis vyras, sukūręs hitą "to tomelių tomelių tomeliųųų", nekelia ragelio. Išmokstame būti atskirai. Išgaravo visos mintys apie darbą. Galvoje maišosi ateities vizijos ir praeities patirtis. Ramia sąžine grįžtu į vienišą getą. Ramiai pažiūrėsiu kempiniuką.

Šiandien redaktorė nepasirodė darbe. Galima sakyti, tai viena laimingiausių dienų darbo istorijoje. Darbą baigėme pusvalandžiu ankščiau, kurį išnaudojau savo reikmėms. Rytoj pasiimsiu vyrą. Ir gal pabūsime drauge. Jau nekalbu apie mintis, jog ten dirba žavi, motociklą vairuonati, juodaplaukė, ilgaplaukė dailininkė. Kuri veiką perkirto kur kas greičiau nei aš... Jau nekalbu, kad jis telefoną yra tiesiog pamiršęs. Ir karts nuo karto sukuria ką nors šabloniško.

Išmokome būti atskirai.

Dievo meldžiau pro ašaras, kad to nebūtų. Nepaklausė. Viskas dėl tos siekiamybės. Būti kažkuo kitu, bet ne lietuviu, kuriam skaudu pamatyti bankomato ekrane sąskaitos likutį.