Gailestis

Aš pažadu, kad tik vieną naktį gailėsiu savęs. Smarkiai. Po to vėl viskas bus kaip buvę. Aš ir toliau gelbėsiu Pasaulį nuo jo pačio klaidų ir nesusipratimų.  Gal aš skruzdėlytė?  Ir man gaila (savęs), kad Pasaulis, kurį aš gelbsčiu, man nulaužė koją (-as). Gal jis norėjo, kad aš tom kojom NEičiau klaidų senais takais?

Mano gailestis šiandien įgavo skystą formą. O seniau jis buvo tik mažytis akmenėlis ant mano kaklo grandinėlės. Aš tik šią naktį pasvajosiu: „O kas būtų jei tas vienas iš mano dievaičių (konkrečiai tas, su kurio likimu žaidžia manasis) būtų mano pjesės herojus? „ Pagalvosiu, pasvajosiu, nusišypsosiu ir vis tiek jo nesusapnuosiu. Realybė pasiekė mano ląstelių branduolius.

Bet aš tvarkytis moku. Net jei mano Pasaulyje tik šakutės, šiukšlės ir centai. Aš šiukšles suvalgysiu (ir man nesvarbu, kad prisivalgiusi jų aš tapsiu konteineriu- aš gi dirbu iš idėjos), o šakutėms nupirksiu peilius. Tokiu būdu panaikinsiu centus, kurie man nereikalingi. Juk svarbu- ESTETINIS VAIZDAS. Mmmm... Nors akys yra banditai, bet man patinka Mano Pasaulis pro žalią rageną. Ir aš žinau, kad net tas Pasaulis, kuris dabar plaukioja akvariume, rytoj bus sausas.

„Saulelė nusileis, nieks namo nebeįleis“- kažkas taip drįso pasakyti skruzdėlytei (man). Bet aš turiu raktus! Na ir kas, kad jie netinka atverti tavo širdies vožtuvų. Mūsų raktai niekada neatitiks. Nes aš A, o tu B. A ir B- ne draugai. Jie tik laiko tiesę AB. Ar aš ką tik laikiau matiekos egzą? Keista..

Gaila, kad skruzdėlytė negali panešti tiesės... Gaila, kad ji nesugeba perkelti A prie B, kad jie būtų šalia... Bet aš pažadu, man rytoj jau nebebus gaila. Tikrai! Aš paprašysiu skruzdėlytės, kad ji A ir B nuspalvintų žaliai, su žole. Gal tada mes bent kiek būsime draugai. Aš ne Antanas Škėma. Čia ne sąmonės srautas. Čia gailestis.