Kultūra be kultūros

Laba diena, aš kultūrininkė. Kaimo kultūros namų, beveik, direktorė. Laisvalaikiu save reklamuoju, rašau į partijos laikraštuką ir oriai palieku ten savo pavardę. Aš gyva, aš egzistuoju, aš ne veltui gaunu pinigus iš valstybės. Beje, tėvų lizingas man jau dabar yra paskolinęs sumą pinigų, lygią mano svajonių algai.

Kaip suprantate dirbu iš idėjos, nes man patinka žmonės. Dievinu mažą spiegiantį balselį iš apačios:
- Toma, kada vaidinsim?
- Niekada, - atsakau ir švelniai paglostau jos riebaluotus plaukelius. Mane įkvepia kaimo paauglys gilinti savo rusų kalbos žinias, tik šį kartą tos oficialiosios kalbos. O ypač senas, raukšlėtas veidas, kuris atspindi metų patirtį ir norėtų man nusišypsoti bedante burna, bet ji gyvenime nėra šypsojusis.
- Nesivarginkite, - ištariu, ir pati klusniai nusišypsau. Ak, kaip gera.

Tada apsisukus porą ratų apie savo ašį apsižvalgau: langai išpiešti žiemos gėlėmis, garas rūksta iš mano burnos, pirštinių nenusiimsiu, taip lengviau nuvalysiu pabirusį cukrų nuo stalo, o ir nuo šalčio saugo. Taip, čia mano darbo vieta. Bet tai dar ne viskas, aš turiu didžiulę salę. Joje galima daryti šokius, rodyti filmus, rengti festivalius, undergroundinius vakarėlius, kaimo vakaruškas, blusų turgus, mero inauguracijas, spektaklių premjeras. Tam turiu visas sąlygas, yra šilta, jauku, šviesu.

Žmonės mane myli, kai įvažiuoju į kaimą vaikai bėga iš paskos, vyrai kelia kepures, o moterys moja baltom skepetaitėm. Visi nustoja dirbti darbus, nes girdi iš mano mašinos gausmo: „Į kaimą atvažiavo mūsų kultūrininkė“. Į visų širdis užplūsta maloni šiluma, pasidaro gera ir jauku.

Sakote kodėl aš taip bjauriai užvadinau savo įrašą? Pati nesuprantu, juk viskas taip gražu: kultūra kultūringa, taip gera šviesti žmones ir būti jų šviesuliu.