Juokingi nakvynės namai

Kadangi esu filologė. Kadangi galėčiau būti geresnė filologė. Kadangi galėčiau kas rytą ir kas vakarą, lyg Bibliją, skaityti vlkk. lt. Kadangi esu filologė su žurnalistikos požiūriu. Kadangi kyla klausimas: o kas tave skaitys? Kadangi man tai nerūpi. Kadangi man svarbu uždukomentuoti realybę.
Aš – kaip dokumentinio filmo kūrėjas, tik raštu.
Būna gyvenimas padovanoja juokingų dienų. Nuoširdžiai juokingų. Kada viskas aplink vyksta pagal skirtingus, bet juokingus scenarijus. Aš tada išoriškai nesijuokiu. Aš viduje stebiuosi – kodėl viskas taip juokinga?
Neišvengiamai mes gyvename sociume. Neišvengiamai sutinkame krūvas žmonių. Neišvengiamai jie formuoja tave arba tavo dienotvarkę. Na, o kai esi „biednas“, gyvenimas tarp žmonių yra neatsiejama realybės dalis. Veikiausiai tik turtingi gali turėti brandžią, sodrią vienatvę.
Pramerkiu akis. Šalia ataušę patalai, kurie dar kvepia mano vyru. Pakeliu galvą – ant žemės, ant pripučiamo čiužino guli mano vyro giminaičiai, ką tik grįžę iš Norvegijos. Peršokus juos einu į virtuvę – ten itin linksmas mano „butiokas“.
– Šiandien grįžta ji, – sako švytinčiomis akimis – padariau arbatos, nes veikiausiai ji bus sušalusi.
Taigi daro jis arbatą savo moteriai, kuri šiandien parskrenda iš Niujorko. Ji su mumis negyvena. O jis dar prieš kelias dienas purkštavo: „Nesuprantu, ką tame Niujorke reikėtų veikti? Kam iš viso žmonės ten važiuoja? “ Pasirodo ir suaugę žmonės moka pavydėti. Ir vėl tas „biendnumas“.
Sociumas tęsiasi. Pabunda vyro giminaičiai, jiems darau pusryčius. Niujorkietė grįžta, persimenta pora žodžių apie laiko juostas ir apie tai, jog jai dabar vakaras ir, tarusi „labanakt“ – išeina miegoti. Nakvynės namai tęsiasi. Giminaičiai išvyksta į IKEA. Man juokinga.
Diena tęsiasi, o aš rimtut rimtutėliai autobusiu „zuikiškai“ vykstu į savo šių dienų džiaugsmą – mokslo ir šviesos tvirtovę. Filosofijos niekada nemėgau, bet kai prieš akis žavingas ir charizmatiškas vedlys, galima net ir užsinorėti studijuoti filosofijos doktorantūrą. Nesistebiu, kodėl mano sielos draugė pametė galvą dėl filosofijos. Nesistebiu, kodėl ji, teatrologė, kone verkė, kad negali dalyvauti paskaitoje, o privalo eiti į „Sirenų“ teatro festivalį. Fu! Tik pagalvokit! Man vis dar juokinga.
Taigi išsiaiškinę šį bei tą apie ideologiją, sociumą ir Dekartą, judame tolyn. Ai, be to paskaitoje dalyvavo ir mano nematomas keturiolikmetis brolis. Juokinga.
Bėgu susitikti su giminaičiais. Žygiuoju rudenine, gaiva, žibintais nušviesta Pilies gatve. Džiaugiuosi, kad sociumas mane įtraukė į savo verpiatą. Šiandien noriu kalbėti iki nukritimo, bendrauti, gerti alų ir nepaleisti filosofinio džiaugsmo gyventi.
- Labas – tariu jiems, sėdu prie stalo. Užsisakau alaus ir bandau žurnalistiškai nupasakoti filosofinį džiaugsmą. Atbėga teatrologė.
– Nebenoriu gyventi šioje realybėje. Noriu, kad balsas su manimi būtų visada. – Man vėl pasidarė juokinga. Giminaičiams tai nė motais.
Sociumo aukštumoje, kur buvęs, kur nebuvęs, t. y. nekviestas, atėjo draugas šefas. Aš itin nustebau, bet ne dėl jo netikėto atsiradimo, o dėl jo keistų akių.
– Ką tik išsiskyriau – pasakė jis, prisėdo šalia ir ėmė gerti mano alų. Sociumas nutilo. Juokas mano viduje pastiprėjo: „Kas dar šiandien nutiks? “ Taigi pora po penkerių metų draugystės ėmė ir iširo. Nebeliko meilės, aš nieko nebejaučiu, bet mes dar bendrausime, tiesa? Kurgi nebendrausi, kai dar bent jau keletą dienų teks miegoti toje pačioje lovoje ir ilgai dalintis turtą. Mat mano nakvynės namai jau yra full.
Begukšnojant dviese tą patį alaus bokalą, sociumo spalva ėmė kisti. Raudonėti. Teatrolėgė ėmė šefą auklėti, jog jis dėl visko kaltas. Šefas užsidėjo kaukę: „Taip ir turėjo būti, man nerūpi“.
Sociumas kyla. O štai ir mano vyras iš ataušusių patalų, kupinas dailės dvasios.
– Labas šefe, kur ji? Išsiskyrėt? – lyg pirštu į skylę skėlė jis. Kartais imu ir pagalvoju, ak, koks jis magiškas. Išoriškai nustebau, bet viduje prapliupau juoktis.
Aptarę reikalus patraukiame toliau. Kas į depresuotą išardytą guolį, o kas prie kitokių alaus kranelių. Sociumas tęsiasi. Prie mūsų prisijungia draugė kanadietė, kuri netrukus išvyks į Dubajų. Sociumo aukštumoje kopiame į kalną pavadinimu „karaokė“. Čia realybės teatras atsiveria prieš akis. Paskutinį kartą kai stebėjau tokį teatrą, juokiausi, stebėjausi, dar kartą juokiausi ir džiaugiausi, kaip galiu viena linksmintis. Tąkart buvau su žmonėmis.
Ji - baisi, stora, su dar baisesniais guminiais iš „Maximos“ ir nuolat taiso į subinę sulindusius džinsus, ji nepatraukliame kūne slepia auksinį balsą. Na, o televizijos žvaigždė, kuri vienkartiniai sužibėjo ir dingo – net ir šiame realybės teatre nebeįsižiebia prieš subinę. Galiausiai jos padainuoja dainą kartu. Awwww draugystė laimi.
Išgėrusi dar šiek tiek alaus su sielos drauge imu grįžti į filosofijos paskaitą. Ir kas gi būtų, jei tai virstų realybe? Kaip pasikeistų sociumas? Ar mes išties gyvename tik kartą, o tai mums leidžia daryti ekspromtiškas kvailystes? Tuomet magiškasis mano drauge atleisk, lipu aš į sceną, užtrauksiu „Californication“, nes žinau, ką tai reiškia.
O visos šitos painiavos išvada tokia: šiandien man nebejuokinga. Sociumas išliko.