Ačiū už išsamius komentarus. Romantizmo, o ypač mūsų poezijos tėvo, Maironio, aš jokiu būdu nenuvertinu. Jis buvo ir bus autoritetas visais amžiais. Čia kaip su antika, pamatinės žmogaus vertybės nesikeičia, tik jų konstatavimo/rašymo formos kinta. Vieni tikėjimą, meilę ar grožį skelbia per laukų ir klonių aprašymus, o kiti - per mėsos plėšimą nuo kaulų. Kiekvienas pasirenkame individualiai kas mums skanu.
O ir dar vienas aspektas, kuriuo noriu išsiginti. Gintaras Grajauskas yra pasakęs: "Parašyti eilėraštį man visų pirma reiškia suvaldyti emocijas, tam tikru būdu jas pamiršti, atsiriboti." Aš jam pritariu. Rašymas - meditacija.
Bet jei ši rašliava kelia kažkokią emociją, kad ir neigiamą - vualia! Postmodernizmas.
Ačiū "Išprotėjau_" už pavyzdžius! Taiklius pavyzdžius ;)
Arba: "Ir mano viduriai / taps gatvėmis vedančiomis pas tave"
Arba: "Gal ruduo / bus skaudesnis už kūną virtusį rudeniu"
Arba: "noriu pasakyt kad gyvenimas yra daug skaudesnis / už devyniasdešimt devynių teisiųjų dorybes / kad mano meilės jokia mirtis neįveiks ir jokiomis / žemėmis niekas nesugebės užpilti..."
vyriškis su kuriuo dabar kalbuosi
krenkščiantis vyriškis
paniurėlis
pilnas praeities
kurią taip įnirtingai
dabar mėgina atkosėti
išraut iš savo plaučių
savo sąmonės
šitas pasimetęs vyriškis
uždusęs nuo kosulio
šitas aš
šitas traiškanotas pavidalas --- ---
Nors parašius pagalvojau, kad nežinau, ar tikrai kepenis bei plaučius mini, ar tik aš čia pridėjau. Bet kad mėsą nuo kaulų nusiplėšyt nori tai tikrai. Eisiu paieškot tau pavyzdžių.
Šiaip apie kasdienybę ir reikia rašyt, kitaip neįvyks atpažinimas ir skaitytojas neras poezijos. Taip aš manau.
Taigi visos tos tabletės būtent ir yra romantizmas. Ir sirgimai, ir žudimaisi, ir kentėjimai, ir nemeilė. Bet tabletės ypatingai. O aš gi ir nesakau, kad kasdienybė nėra poezija. Štai todėl į pavyzdį ir imu Bleizgį. Bet eilinė graži kasdienybė, gražus jausmas, gal net - poetiškas jausmas, poetiška kasdienybė dar nėra poezija.
... ei, ei, ei, čia jis į jokį nieką netransformuotas ir net per mm. nedvelkia poezija - jokia. Tai vertinant reikia prisiminti ar dar kartą pasiskaityti MAIRONĮ, ypač kad šie metai - Maironio 150 metai. Tai tik nesąmoningas BENTSKY ŠOU.
Maironis
Iš „Mūsų vargai“
- - - - - - - - - - -
Jaudrimas senis, ne visai
Užmiršę skriaudą, dar skersai
Šnairavo ir jau besižiojo;
Bet susičiaupė sakinys,
Nes iš virtuvės šiupinys
Gardžiai pakvipo nuo trikojo.
Keliauk badaudamas svetur,–
Nerasi šiupinio kitur,
Kursai taip lepintų lietuvį,
Kaip Lietuvoj, kad jis antai
Garuoja, šutintas drūtai;
Prarysi sveikas net liežuvį.
Lietuvis daug išsižadės:
Tautos, kalbos, net pavardės,
Bet mėgsta šiupinį jis tirštą;
Nors būtų išgama tikru,–
Užgautas šiupinio garų
Jisai kitus garus užmiršta.
Todėl ir mūsų Jaudrimams,
Endekų negudriems tarnams,
Vos drūtą šiupinį užuodę,
Išnyko apmaudas baisus,
Užmiršo prietarus visus
Skaniai iššutintame puode.
Ir buvo šaunūs karžygiai
Aplinkui šiupinio smagiai
Grynais lietuviais besusėdę;
Bet veltui: šiupinio gardaus
Tiktai pauostyti begaus;
Matyt Apvaizda taip surėdė.
"Ir derėtų suprasti, jog tabletės toli gražu nėra poezija." - drįsčiau paprieštarauti. Kasdienybės nereikia bijoti, nes kartais joje ir slypi tikra, nesumeluota, į jokias menines priemones neįvilkta, poezija. Romantizmo era baigėsi.
O jau trečia strofa viršija visas banalumo galimybes. Aš suprantu, labai skaudu ir liūdna neišsipildžius meilė, bet tai dar ne priežastis pasakot apie tai pasauliui. Daug daugiau verti būsim, jei iškęsim patys savy, negu tada, kai sulauksim užuojautos. Nors taip, atvirumas taip pat yra gražu bei gali virst poezija, kaip pavyzdį galiu pateikt G. Bleizgį. O čia esama atvirumo, kuris dar neperžengęs savigailos ribų ir netransformuotas į poetinį mąstymą ar matymą.
kažkoks neprisiskrebenantis prie popierganio,
it koksai tai pensininkas kaziuko mugėj besiruošiantis pirkt baronką, dešimt karų klausia kainos ir vis tiek neperka nes dešimt centų brangiau nei "pardėj".
:)