KLP (ne)merdi

O viskas prasidėjo tada, kada  Toma-atsokomybė  gulėjo reabilitacijos klinikoje. Niekas nežinojo nuo ko ji reabilitavosi.

Laikas lėkė nenumaldomai ir atėjo džiaugsmas. Orandžinis daiktas artėjo prie zenito. O merginos/moterys/bobos ne tik karts nuo karto būdamos pachmelingos įkrisdavo į šulinius/duobes, bet ir nelaukė paukščio kek. šės.

„Nesėsk ant žemės kol gegutė neužkukavo“- grėsmingai iškėlusi vidurinį pirštą pagrūmojo Toma-senolių išmintis. (Žinoma, ji buvo per sena, kad suvoktų viduriniojo piršto šypseną keliančią prasmę) Tomos skirtingo amžiaus?

O kada Toma-magijos pasaulyje pradėjo drebėti iš šalčio, ir melsti Dievą, kad jos kerai dingtų.
- Aš visiškai nenoriu sužinoti kas bus rytoj!

O rytojus bus/buvo nenuspėjamas. Kalbotyros kolis, Kochanskytės atsiskaitymas. Vau. Nė viena iš Tomų net nesvajojo pabūvoti geriausių draugų apsuptyje. Gi mūsų tiek daug!

O Lietuva, tu tokia plati. Vilnius kepa šašlykus ant stogo ir gėrisi smogu, senamiečiu ir ilgisi mūsų. Kaunas klauso Saulės kliošo ir lankosi mūsų sapnuose. O Klaipėdai likimas žarsto perlus, kuriuos visi tyngi rinkti.

-Nesivarginkit, aš surinksiu, -paklusniai linktelėjo Toma-krištolas ir klustelėjo ant kelių. Pažvelgus iš padilbų ji pastebėjo, kad žmonės skirtingi. Vieni yra bulvės, kiti liauni svogūnų lapai, o treti turi vienas kitą.

-Žinot, tą kitą turim ir mes. Tik Tomai-feminizmas reikia dažniau prašluot kambarius. - turgaus vidury nuo alaus bačkos pasauliui/Klaipėdai sušuko Toma-optimizmas per kraštus .

Ir ble. d aš nė kiek nesumoteriškėjus.

O Dievas Tomai-magijos pasaulyje patarė atsukti kitą žandą jei gavai per pirmąjį. Mes taip ir darome. Ne veltui „Lietuvių literatūros kritikoje“ rašoma:

    Didžiausiomis vertybėmis paprastai laikomos tiesa, gėris, grožis.