Man keista, kad galiu nepaprastai žavėtis vienu ar kitu žmogumi, skaityti jo kūrybą ir kažkokiu būdu atsigauti, bet kai tik tas asmuo pats pasireiškia - pakomentuoja vieną ar kitą kūrinį, išreiškia savo neitin atsargiai apgalvotą nuomonę, ir dingsta visas susižavėjimas ar net ir pagarba žmogui. Iš kurybos sprendžiant, tai - nuostabi, tauri, svyje spurdanti energinga siela, tiesiog trykštanti per kraštus ir tai išliejanti kūryboje. Bet tik tas žmogus išsižioja - nelieka nei naivumo (,kuris pasirodo išėjo iš mados - dabar turbūt madinga būti prislėgtiems ir niurzgoms), nei pagarbos kitam asmeniui. Ir staigiai susivoki, kaip miesto pėlė, kad geriau pasirodyt kiek neįdomiu, nei chamu. Chamų nekenčiu.

Kaip galima būti tiek piktai cinišku žmogumi? Kaip galima elgtis, kaip išlepintam vaikui, kuris niekad nebuvo sudrausmintas? Visi turi savo nuomonę, bet tai nebūtinai reiškia, kad ją visiems reikia per gerkles grūsti. Pasisakyti juk galime kiekvienas, ir tai pagirtina. Bet kur dingo pagarba ir civilizuotumas? Ar tikrai būtina drabstytis purvu, kad įtiktum publikai? Paskaičius dabartinę žurnalistiką tikrai taip atrodo... Piktus komentarus rašyti lengviau, nei būti padoriu žmogumi ir parodyti solidarumą kitam asmeniui. Paskatinti tai kas gero pateikta, ar pamokyti, kaip teisingai plėtoti mintį. Ne. Tai ne rašytojūkščių predermė. Čia tik kažką šokiruojančio rėkti. Draskyti ir teršti  (kad dar ir ne tiek suteršta šios visuomenės gašlumu, godumu- dėmesiui ir pinigams ) literatūrą.

O tempora! O mores!