Knygos
Romanai (1924)
Poezija (620)
Pjesės (34)
Vaikams (140)
Kitos (904)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 4 (1)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter





Guodėja

Guodėja Dar viena rožinė nugarėlė mano lentynoje. Juk visos knygos rašomos apie gyvenimą, meilę ir mirtį, taigi rožinė spalva čia kaip ir tiktų... Bet tikėtis „holivudiškos“ romantikos iš Annos Gavaldos būtų tiesiog naivu. Žmogus, užaugęs Paryžiuje, menininkų šeimoje, prasikapstęs visuose įmanomuose menkuose sezoniniuose darbeliuose, tiesiog negali banaliai ir paprastai rašyti apie gyvenimą. Esu mačiusi šios autorės knygas... „Aš noriu, kad manęs kas nors kur nors lauktų“, „Aš mylėjau“. Prancūziška. Tipiška. Šį kartą susigundžiau. Perskaičiau knygos aprašymą ant nugarėlės ir pamaniau: „Nors viena knyga apie neviltį. Supakuokit man ją. Imu.“

Kaip aš klydau! Ieškojau nevilties, o radau gyvenimą. Iš didžiosios „G“. Pagrindinis romano herojus Šarlis yra pavargęs žmogelis. Jo gyvenimas niekur nejuda. Kaip per tas sustojusias mūsų gyvenimo akimirkas, kurias gyvename ne sau, o kitiems. Nežinau, kaip tiksliai nusakti jo būseną... „Jis tobulai vaidino savo vaidmenį, laikėsi tiesiai, tvirtai gniaužė rankose stalo įrankius, drąsiai ėjo prie tinklo, atsikirtinėjo pokštais ir užuominomis, gūžčiojo pečiais, kai reikėjo, pritarė kitiems, netgi juokėsi tinkamose vietose, bet tylomis nyko, byrėjo ir trūkinėjo.“ Šarlis turi žmoną Loransą, kuri jo jau seniai nebemyli. Bet jis kartais gali pasiguosti savo netikra dukra Matilda. Bet tik kartais. Matote, Šarlis daug keliauja, šiaip yra tikras darboholikas ir per tuos retus pasimatymus papirkinėja Matildą savo sąmojingumu, geru tonu, įdomiomis istorijomis ir gera muzika. Tiesiog mergaitei to maža. Ji paauglė, jai reikia dėmesio... Taigi tokia šeimyniška idilė. Nemylinti žmona, neperprantama dukra. Viskas puiku. Tik tiek, kad Šarlio gyvenimas be viso šito toliau ritasi velniop.

Per eilinį nieko nereiškiantį šeimos susitikimą Šarlis savo tėvų namuose randa laišką nuo vaikystės draugo. Tipiška? Nepasakyčiau. Visų pirma, Šarlis nekenčia Aleksio. Jie buvo puikiais, tiesiog geriausiais draugais, o dabar vienintelis jausmas juos siejantis, tai greičiau net ne sentimentalumas, o panieka. Bet nukrypstu nuo temos. Antra, laiške tik trys žodžiai. Trečia, mirė Aleksio mama, Anuk Le Men. Ketvirta, viskas apsiverčia aukštyn kojom.  Šarlis kankinasi, kaip koks tipiškas paauglys ieškodamas savo atsakymų, niršdamas ir išgyvendamas savo asmenines tragedijas. Jis tuo metu netgi... nepasakyčiau, kad gyvena. Tai veikiau būsena, kai išgyvenama „replay“ (pakartoti) mygtuko būsena. Ir mano galva, knygoje įvyksta persilaužimas. Kai skaitai ją ir suvoki, jog tau jau nusibodo, bet visgi, kodėl taip įdomu? Nejau negalima greičiau? Greičiau. Greičiau. Atskleiskim viso to prasmę ir esmę.

Anuk Le Men buvo nepaprasta moteris. Tvirta. Tokia, kuri sugebėdavo juoktis mirčiai į akis. Tokia, kuri galėjo pasisamdyti savo sūnui auklę jį-ją. Neaiškios kilmės, lyties ir pažiūrų artistą. Tokia moteris, pro kurios kambarį sūnus su draugu praslenka patylomis, nes ji miega po naktinės pamainos. Tokia moteris, kurią įsimyli kiekvienas vyras, nes ji keista, linksma, paprasta ir beprotiškai sudėtinga. Tokia moteris, kurios ilgi plaukai visada pinasi aplink pečius. Tokia moteris, kuri atrodo pati laimingiausia pasaulyje, bet vos suduria galą su galu, kvailioja su sūnumi, tarsi būtų jo bendraamžė, geria, nes kitaip negali. Tokia moteris, kuri visą savo gyvenimą dirbo ligoninėje, matė mirtį. Ir iš arti. Bet jos nepabūgo. Kaip tik. Džiaugėsi gyvenimu ir mokė to savo vaikus. Guodė juos tuo, jog „jie dar gyvi“. Tai tokios moters kaimynystėje užaugo Šarlis. Ji buvo, kaip mama, kaip patikėtinė, draugė. Visada mylima. Visada gerbiama. Ir. Dabar jos jau nėra.

Šarlis balškosi savo vaikystės prisiminimuose, o autorė mane blaško savo rašymo stiliumi. Tai netgi ne nuoseklus pasakojimas! Ar kadanors teko klausytis labai susijaudinusio žmogaus pasakojimo? Kai atsitiko kas nors labai svarbaus, jis Jums skuba viską papasakoti, bet negali susitelkti ties viena mintimi ir nuolatos Jus blaško. Pradeda ką pasakoti, o po to peršoka prie kitos istorijos, ją įpusėjęs grįžta prie pirmosios... Taigi. Panašiai elgiasi Anna Gavalda. Bet tiesą skant, manau, šiame chaose ir glūdi viso romano genialumas.

Būna tokių knygų, kurias perskaitęs, iškarto jas pamiršti. O būna tokių, kurias perskaitęs po to mėnesį ar daugiau negali nustoti galvojęs ir rašęs tos knygos stiliumi. Nes ji tave persmelkia iki sielos gelmių. Būtent tokia knyga man atrodo „Guodėja“. Taip, ji manęs nė kiek nepaguodė. Šis romanas vienas iš žiauriausių, kuriuos aš kada nors skaičiau. Nes jis taip atvirai ir be jokių rožinių akinių parodo gyvenimą. Tokį koks jis yra. Kartais visiškai šunišką, o kartais tokį įsimylėjusį. Labiausiai mane sukrėtė tai, jog Anna dar kartą man įrodė, kad kiekvienas turi savo tragedijas. Savo išprotėjusius giminaičius, skyrybas, keistuolius kaimynus, savižudžius, abortus, mirtis, draugus, kurie pasirodo neverti to vardo, mylimąsias, vaikus ir kasdienines beprotystes. Dar kartą man buvo parodytas gyvenimas, su didžiają „G“. Ir tai, kad nors viltis beviltiška, bet ji yra.

Kalbant atvirai, šis skaitinys mane išvargino. Oi, ne! Ne fiziškai. Tiesiog baisu suprasti, kad gyvenimas ištiesų toks. Nors labai retai papildau savo mylimiausiųjų knygų sąrašą, manau, „Guodėją“ įtrauksiu. Vien todėl, kad negalima šiai knygai likti abejingu. Ji sukrėčia ramų pasaulį, kuriame gyveni. Išjudina tą ramumą, kurią taip stengiamės sukurti. Ieškojau nevilties, kurioje buvau, bet supratau tik tiek, jog ramumos neviltyje nebus, kad jos visai nėra. Tėra tik gyvenimas. Su šiandiena ir trupučiu rytojaus. Vien todėl nukeliu prieš autorė savo skrybelę ir bučiuoju rankas. Manau, ji pateikė į patį taikinio viduriuką. Nevilties ir amžino ieškojimo laikais ši knyga bus įdomi ir egzistencinės prasmės beieškantiems paaugliams ir vidurio amžiaus krizę išgyvenanatiems suaaugėliams, nesvarbu, kiek jiems metų. Auditorija plati. Argi Anna nenusipelnė dar ir aplodismentų?
2011-01-23
 
Kita informacija
Recenzento
vertinimas:
Tema: Romanai
Leidykla: Alma littera
Leidimo vieta: Vilnius
Leidimo metai: 2010
Vertėjas (-a): Nijolė Simona Pukinskaitė
Puslapių: 560
Kodas: ISBN 978-9955-38-644-5
Daugiau informacijos »
 
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 4 Kas ir kaip?
 
Knygų recenzijos

Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą