Upės

Ugnies ir ledo upės kertasi Vilniaus vidury
Skausmo ir laimės ašaros maišosi vėjo sukury.

Aš kantriai laukiu iš tavęs žinių...
Ar liksi šianakt su manimi
Ar būsi pavyzdingu šeimos žmogumi...?
Ar būsi mano laimės ar kančios šaltiniu?

Ugnies upe pro šalį plaukia automobiliai
Tik raudonos šviesos nešildo manęs visai
Ir plaučiai krenta lauk nuo dusinančių
Cigarečių dūmų, kosulio kartaus.
Ant liežuvio vienu metu nusėda žodžiai „myliu nekenčiu“.

Kaime jau senai sumigo bitės, apšalo hortenzijų krūmai,
Dabar stypsodama lauke žiūrėčiau į baltą sniegą ir žvaigždes.
O čia būnant statula, belieka įbest akis į ledonešius pilkus
Ir dar pilkesnius praeivių veidus, apatijos apimtus.

Pradedu kosėti krauju ir degu dar vieną cigaretę,
Jas sau į karstą tarsi vinis, geltonus šovinius beriu.
Juk tau skambinti negaliu, nes šeimos sugriuvusi idilė tau vertybė.
O ką man daryti su mūsų augančiu pilve meilės vaisiu?
Ar skinti jį ar laukti kol prinokęs kris pats?

Kaip prie manęs kertasi ugnies ir ledo upės,
Taip manyje susiduria meilės ir išdidumo lytys.
Ar leisti tau būti mano vyru, ar pačiai tapti
Ir saule ir mėnesiu mūsų žemei?

Akimirka prabėga kol visa tai išgyvenu
Prie ugnies ir ledo upių....
Tyliai nuplaukiu su vėju
Dūmų ir pelenų šleifu.

2015 vasaris