Man keista, kad galiu nepaprastai žavėtis vienu ar kitu žmogumi, skaityti jo kūrybą ir kažkokiu būdu atsigauti, bet kai tik tas asmuo pats pasireiškia - pakomentuoja vieną ar kitą kūrinį, išreiškia savo neitin atsargiai apgalvotą nuomonę, ir dingsta visas susižavėjimas ar net ir pagarba žmogui. Iš kurybos sprendžiant, tai - nuostabi, tauri, svyje spurdanti energinga siela, tiesiog trykštanti per kraštus ir tai išliejanti kūryboje. Bet tik tas žmogus išsižioja - nelieka nei naivumo (,kuris pasirodo išėjo iš mados - dabar turbūt madinga būti prislėgtiems ir niurzgoms), nei pagarbos kitam asmeniui. Ir staigiai susivoki, kaip miesto pėlė, kad geriau pasirodyt kiek neįdomiu, nei chamu. Chamų nekenčiu.

Kaip galima būti tiek piktai cinišku žmogumi? Kaip galima elgtis, kaip išlepintam vaikui, kuris niekad nebuvo sudrausmintas? Visi turi savo nuomonę, bet tai nebūtinai reiškia, kad ją visiems reikia per gerkles grūsti. Pasisakyti juk galime kiekvienas, ir tai pagirtina. Bet kur dingo pagarba ir civilizuotumas? Ar tikrai būtina drabstytis purvu, kad įtiktum publikai? Paskaičius dabartinę žurnalistiką tikrai taip atrodo... Piktus komentarus rašyti lengviau, nei būti padoriu žmogumi ir parodyti solidarumą kitam asmeniui. Paskatinti tai kas gero pateikta, ar pamokyti, kaip teisingai plėtoti mintį. Ne. Tai ne rašytojūkščių predermė. Čia tik kažką šokiruojančio rėkti. Draskyti ir teršti  (kad dar ir ne tiek suteršta šios visuomenės gašlumu, godumu- dėmesiui ir pinigams ) literatūrą.

O tempora! O mores!

Atrodo, kad naktį šnara žvaigždės,
Bet tai tik kaimynas išėjęs nusičiukšt.
Ir supranti, kad pasakos baigias
Nuleidus akis iš dangaus.

17/02/2015

Reiktų perdirbti... Nesuvokiu kaip

Rudenėja, ryte, 5:30 lauke gerokai šalčiau. Su siaubu laukiu tamsos rytais.

Nuotaikos puikiausios, kai žmonės sugeba iš pat ryto tau pasakyt, kaip TU jautiesi. Apie TAVO jausmus. Kiek patoso, įmantrybių, keistenybių tu sudedi į savo kūrybą. O, nuostabu. Gal šiais brutalaus atvirumo laikais, šiek tiek elegancijos nesutrukdys??

Geros dienos

Sveiki, kas vis dar nemiega, kas vis dar pučia arba geria.

Aš irgi čia. Tik dėl kitų priežasčių. Dėl to, kad atsisakau pasiduoti, net jeigu kiekvienas netingintis man kartoja, kad to, ką darau, nepakanta. Net jeigu - išleisti knygą yra ne tas pat, kaip būti pripažintam. (Taip. Visiems, tiems, kuriems mano kūryba nuo 2010 m. atrodo vaikiška. Taip, aš sėkmingai išlaidau knygą. Dabar man Jūsų nuostabi kritika nebaisi.)

Nesuvokiamos mintys, idėjos sukasi galvoje. Tikrai, taip. Reiktų panaikinti visus įspėjamuojus ženkus, kad idiotai, fanatikai, ekstremistai mūsų visuomenėje išmirtų sava mirtimi... Gaila, kad tokia išlaisvinanti atgaiva ateina tik naktį. O dieną tvarkaisi su "gerbiama" specialybe; su viksuo, kas gali priversti tavo gimine didžiuotis; su klinikine depresija; su niekam tikusia egzistensija, kai siela šaukiasi kažko didesnio nei tu pats, bet niekad to nepasieksi... Kaip gaila, kad visa tai pasimes Lietuviškoj naktyje, lietuje ir liudesy.

Pastarosiom dienom skaitau nuostabią knygą, kurios vis dar nesuprantu. Gal kalta mano plaukų spalva?  >> Kas gali patart, kaip susiprast, kas dedasi rašytojo galvoje: Paulius Kuliešius "Intraverto dienoraštis"?

Keisčiausias dalykas, kuris gali nutikti paprastam žmogui, tai savo esybės perpratimas. Tas akimirksnis, kai žmogus susivokia, koks iš tiesų yra, atmesdamas visus savo ir kitų moralės filtrus. Galbūt ir kiek per drąsu teigti, kad įmanoma perprasti save. Bet aš to ir neteigiu.

Tiesiog šiandien supratau, kad visa ko iki šiandienos vaikiausi, buvo skirta ne man pačiai, o kažkam kitam. Visą laiką, kažkam kitam. Keista susivokimo akimirka. Kai supranti, kad visą savo laiką (kuris vienintelis yra pastovią (aukštą) vertę turintis dalykas) skyrei kitiems, kurie, net nevertina tokio tavo dosnumo. Taigi. Savo pašviesėjusiu protu iškilmingai sau pasižadėjau daugiau taip nesielgti. Pasižadėjau, kad  daugiau nepaleisiu savo apsinuoginusios esybės iš raudonų nagų. Kad daugiau vaikščiodama gatvėmis nemiegosiu. Kad mano plačiai užmerktos akys bus budrios ir negailestingos. Pasižadėjau niekad daugiau nepaleisti meilės gyvenimui.

Meilė tėra iliuzija, net jei mums ji atrodo reali. Todėl neverta apie ją rašyti. Nes tai praeis, o prisiminti savo vaiduoklius - nesveika. Dar, neduokdie, išvažiuosi pailsėti į protnamį...

Kaip keista, žmonės mini senas tragedijas ir visiškai nepastebi naujų... Nors man tas pats. Jie gali daryti ką nori. Tik tegu paielieka mane ramybėje. Argi būtina versti žmogų jausti?.. Nenoriu. Tegu jie verkia, dėl savo apkiautusių didvyrių... Visi kada nors miršta, nėra ko čia raudoti, juolab, kad tų žmonių net nepažinojo.... Absurdas. Absurdas... Toks dažnas žodis manyje. Absurdas kaip viso ko pagrindas. Myli vieną, skaudini kitą, pasilieki su anuo, pirmam plyšta širdis, o tu visada svarstai, gal galėjo būti geriau? ar teisingai pasirinkau...?
      Mirsiu iš juoko raudodama kruvinom ašarom.
  N i h i l    a d    m i r a r i.