Pianistas

Skiriu Leo.
Nepamiršk savo aistros muzikai ir kultūrai.




Aptrūnijusios sienos buvo šaltos. Vasaris ėjo į pabaigą. Pro baltus medinius langų rėmus į kambarį skverbėsi vėsus oras, o pro stiklus auksinė ryto šviesa. Pytas pramerkė akis. Jo žvilgsnis nuslydo mylymosios oda. Ji mitriai užsisegė savo liemenėlę, įsliuogė į juodą suknelę. Aukštakuliniai bateliai kaukšėjo į medines grindis.
- Pasimatysim vakare. Užbėgsiu pas tave po darbo. – Meiliai sumurkė ji atsisveikindama ir bučiuodama jį, it undinė įsisukdama į savo rožinį paltuką.
Jis nesikėlė iš lovos. Nebuvo prasmės. Ana vietoj savęs buvo palikusi padėklą su juoda kava, garuojančia skrudinta duona ir dubenėliu aviečių džemo. Tai buvo jo rojus. Pytas tingiai gulėjo lovoje grauždamas skrebutį, gerdamas kavą ir sklaidydamas natas, kurias buvo nusipirkęs vakar. Jei visi padorūs žmonės skaitydavo knygas, jis skaitydavo muziką. Tai buvo jo hobis.
Vaikinas išsirito iš lovos tik apie pusiaudienį. Paklojo savo meilės guolį. Jis buvo labai paprastas didelis šiužinys ant medinių padėklų. Tai nebuvo kažkoks bohemiškas interjero sprendimas ar intelegentiškumo manifestas. Tiesiog trūko pinigų. Ana dirbo knygyne – kavinėje. Jis rašė muziką ir grodavo baruose. Jie neturėjo daug pinigų, bet to ką turėjo užteko gyventi patogiai: turėti maisto, kartais kavinėje išgerti kavos, nusipirkti kokią knygą panaudotų knygų knygyne, susimokėti mokesčius. Kartais, kai pasisekdavo Pytas gaudavo užsakymą parašyti muziką kokiam filmui ar foną spektakliui, tuomet nupirkdavo Anai kvepalus ar naują suknelę, padovanodavo poezijos rinkinį. Pytas surinko Anos išmėtytus po visą studiją rūbus ir tvarkingai sukabino į jos spintos pusę, išplovė rytinius indus ir sėdo prie pianino. Tai buvo vienintelis vertingas daiktas jų namuose.
Tik atsikraustęs į didmiestį jis internete ieškojo, kas pigiau parduotų pianiną ar fortepijoną, ir vienam ir kitam jo bute būtų užtekę vietos. Laimingas ir liūdnas atsitiktinumas, kad jam priklausė ši studija. Pasimirė senelio sesuo ir palikimu jam atiteko jos tatybos studija. Jam benaršant internete Pytui pasisekė rasti skelbimą, kad kažkoks netikša dovanojo Schimmel pianiną. Ir ne bet kokį! O 1901 metų, tigrinio ąžuolo; tą gražuolį su raižiniais. Tik jis buvo nerestauruotas. Tą pačią akimirką Pytas griebėsi telefono, paskambino savininkui ir pažadėjo šimtą eurų, jei palaikys pianiną jam. Po dviejų valandų Schimmel gražuolis jau stovėjo jo studijos viduryje. Dabar sėsdamas prie savo mažojo stebuklo Pytas šypsojosi – štai kur jo vieta. Kaip gerai, kad tada jis nepabūgo tų trijų išklerūsių klavišų ir nuo gamybos nekeistų stygų. Jis meiliai perbraukė dangtį, nukėlė jį ir pagrojo kelis etiudus. Tada atsiduso, griebė juodą tušinuką ir tęsė savo vakarykštį darbą. Penkline tvarkingai sužymėti lapai margo nuo natų. Pytas pildė juos ir vėl braukė, atsikvėpdavo, prisidegdavo cigaretę ir vėl rašydavo. Ji svajojo, kad kadanors jo muziką kas nors skambins, ir taip pat žavėsis, kaip, kad jis žavėjosi Šopenu, Bachu, Grygu ir Rėjum Čarlzu. Tai varydavo jį į priekį. Aišku, padėdavo ir Anos bučiniai. Pradėjo niauktis. Pytas pakėlė akis nuo savo popierių ir klavišų. Jau buvo penkta. Ana baigė darbą, o jo darbo diena tik prasidės. Jis strimgalviais nulėkė praustis po dušu.

Į kavinę su nedidele scena įėjo jaunas vyras. Jo plaukai buvo tamsiai rudi, beveik juodi, ties smilkiniais vyniojosi sidabrinės sruogos. Plaukai buvo šiek tiek išsidraikę, bet tai tik teikė žavumo. Vyras smagiu žingsniu nuėjo prie baro, barmenas jam mirktelėjo ir per visą barą nustumė jam stiklą viskio. Pytas pasiėmė savo stiklą, pasikabino mėlyną lietpaltį šalia baro ir nuėjo prie fortepiono. Jis ne vienas čia grodavo, bet vienintelis derino instrumentą, žinojo, kad skambės gerai. Keli nepastovūs kavinės lankytojai susidomėję stebėjo pianisto įėjimą. Pytas nugėrė šiek tiek viskio, atsisėdęs ant kėdutės atsiraitojo baltų marškinių rankovęs ir pradėjo skambinti tądien parašytą savo kūrinį. Jam pabaigus, pasigirdo keli mandagūs plojimai. Pytas pradėjo skambinti Rėjaus Čarlzo stiliumi. Plojimų daugėjo. Jam beskambinanat į kavinę nepastebimai įslinko maža juoda suknelė su rožiniu paltuku. Ji atsisėdo prie baro. Ana stebėjo savo vyrą su pasidižiavimu. Į jį buvo nukreiptos visų moterų akys, nepriklausomai nuo to ar jos buvo vienos, ar su kažkuo. Visų akyse atsispindėjo tas geismas, kuris užliedavo ir ją, kai Pytas skambindavo. Nepaaiškinama moteriška nuojauta, kad rankos, kurios sugeba pravirkdyti ir priversti uždainuoti medžio ir metalo gabalą – gali nepalyginamai daugiau padaryti su moters kūnu. Barmenas Anai padavė puodelį kavos. Tai buvo kiekvieno penktadienio ritualas: Pytui viskis, Anai kava. Jokių klausimų, jokių čekių, jokių tuščių pokalbių, - tai buvo Pyto sąlygos visose vietose, kur jis grodavo. Ir visur savininkai su tuo sutikdavo. Neįtikėtina, kiek lankytojų gali pritraukti gyva muzika.
Po dviejų valandų grojimo Pytas nugėrė dar vieną gurkšnį, pakilo nuo instrumento ir nuėjo pasisveikinti su Ana:
- Kaip tavo diena, mažyte? – paklausė jis, bučiuodamas jai skruostą.
- Ilga, bet jau baigėsi, - nusijuokė ji. – Aš nubėgsiu namo, noriu nusiprausti. Bet grįšiu tavęs pasiimti po darbo.
- Gerai.
- O tai dar kas nors tave nugvelbs...
- Niekada. – Pytas suspaudė jos alkūnę ir vėl pabučiavo. Šį kart į lūpas.
Ana juokavo, jis ne. Barmenas stebėjo tą mažąjį spektaklį. Kiekvieną kart kai įvykdavo panašus pokalbis, aplink sėdinčios merginos suklusdavo ir Pyto visada sakomą „niekada“ priimdavo, kaip asmeninį iššūkį. Tai buvo fenomenalu. Jos palengva slikdavo prie fortepiono pakylos. Drąsiausios netgi užlipdavo ant scenos ir pradėdavo dainuoti. Henkas šyptelėjo į savo barzdą: „Ir taip kiekvieną savaitgalį. Ta pati istorija, tik kitos merginos. “ Tai buvo tiesa. Kaskart Pytui atsisėdus prie klavišų merginos pamesdavo dėl jo galvą. Vienos bandydavo suvilioti jį tą patį vakarą, kitos būdavo kantresnės – ateidavo tris keturis kartus. Ir nei vienai dar nepavyko jo suvilioti. Jis jau buvo suvystytas, bet visoms prireikdavo skirtingo laiko tarpo tam suprasti.
Jos matydavo tik absoliutų, tobulą jo atvaizdą. Jos matydavo sidabrines plaukų sruogeles, gyslotas rankas švelniai liečiančias fortepiono klavišus, tiesią nosį, antikinį vyro profilį, baltus marškinius, juodas kelnes ir juodus batus ritmingai kaukšinčius į grindis. Jos matė natų atšvaitus jo akių lęšiuose. Jos matė muzikoje paskendusį antžmogį, prie kurio kojų norėjosi atsigulti.
Pytas atsipalaidavęs grįžo prie fortepiono. Dar tris valandas paskambins ir galės grįžti namo. O Ana, kaip visuomet ateis jo pasitikti. Jie kartu grįš namo. Ta mintis įtaisė šypseną jo veide. Jo mitys sukosi aplink šiltą maistą, galbūt lašelį viskio, ir Anos šokoladu kvepiančias lūpas.
Kiekviena moteris sekusi jį akimis priėmė tą šypseną, kaip paskatinimą. Visos kaip viena palinko į priekį. Barmenas atsiduso.  Pytas toliau skambino. Merginos atėjusios su palydovais greičiau susiprato, kad pianistas jau kažkieno pavergtas. Vienišės susispietusios būreliais galėjo sueiti į vieną ratelį – visos kalbėjo apie pianistą, arba jau apkalbėjusios jį nuklydo prie kitų temų, bet kiekviena svajojo atsidurti jo lovoje.
Ana grįžo namo. Jos žodyne neegzistavo žodis „eiti“, ji visada „lėkdavo“, „bėgdavo“ tai žavėjo Pytą. Jau jų pažinties pradžioje jis pastebėjo tą jos bruožą, nors niekada to neįgarsino. Užraktas garsiai trakštelėjo. Ji įjungė šviesas. Ją pasitiko pianinas.
- Labas, seni, - pasisveikino ji. Tai buvo įprasta. Ana numetė paltą ant pufo prie durų ir koją uždarė duris.
Ji įjungė patefoną ir nuėjo į virtuvę. Viskas buvo sutvarkyta, nors ir tvyravo netvarka. Pytas mėgo tvarką, o ji mėgo viską jaukti. Tai buvo jų žaidimas. Ir nebylus susitarimas, kad taip turi būti. Tačiau šiandien ji norėjo padaryti kažką malonaus savo vyrui. Šiandiena nebuvo niekuo įpatinga. Tiesiog ji mylėjo vyrą. Ana pagamino kišą iš to ką rado šaldytuve. Patikrinusi gėrimų atsargas ji nubėgo į parduotuvę, atnešė šokolado, vyno, viskio, mandarinų, faršo, šilauogių ir plaktos grietinėlės. Į parduotuvę ėjo tik vyno. Įmėtė savo suknelę į skalbinių krepšį. Palindo po karštu dušu. Pasikvėpino Pyto dovanotais kvepalais, kurių buvo likęs tik lašiukas mėlynam buteliuke. Ji susikėlė plaukus, įsliuogė į vyšnių spalvos suknelę, užsisegė kojines, užsirišo batus ir išeidama nužvelgė savo namus. Studijos viduryje stovėjo pianinas, už jo atsukta į langą buvo gėlėta  sofa, kurią jie netyčia nusipikto blusturgyje, ant kurios Ana leisdavo laiką, kol Pytas kurdavo. Kairėje stovėjo širma už kurios buvo jų lova, šalia voliojosi begalė knygų ir natų. Dešnėje, pro arką, buvo virtuvė. Jos viduryje stovėjo apvalus stalas, ant jo dubuo su šilauogėmis ir šokoladu. Visos spintelės buvo skirtingos, vienos su užuolaidėlėm vietoj durelių. Prie kriauklės į džiovyklą buvo sudėti švarūs indai. Ana atsiduso ir grįžo atgal. Surinko išmėtytas knygas ir sudėjo jas į lentyną šalia lovos. Tvarkingai sudėjo vyro užrašus, išmėtytus ant pianino ir jo apylinkyse, ant staliuko šalia. Išsitraukė siurblį. Nuvalė dulkes nuo smulkmenų, kol tvarkėsi išvėdino kambarius, išpurtė pelenines. Sukrovė išplautus indus į spinteles ir paslėpė džiovyklę, Pytas, sakė, kad jam tas daiktas primena kankinimo įrankį. Baigusi viską tavrkyti Ana nusišypsojo sau veidrodyje, psidažė lūpas ir išjungusi šviesas užrakino duris. Dabar ji bėgo pasiimti Pyto iš kavinės. Tai buvo mėgstamiausia kiekvienos jos dienos akimirka.
Pianistas kiek sukumpęs skambino Nina Simone ir pusbalsiu dainavo. Jo rankos bėgiojo klavišais, o Ana bėgo senamiesčio gatvėmis, autobusai jau nevažinėjo. Arčiau sėdyntys kavinės lankytojai buvo pritilę. Prie baro geriantys negirdėjo muzikos grožio. Bet Pytas negirdėjo išvis nieko išskyrus pianiną ir savo balsą.

Kavinėje buvo likę tik penki lankytojai ir pianistas, kai pro duris viesulu įlėkė mergina auksiniais plaukais sukeltais į viršų, bet išsidraikiusiais nuo vėjo. Jos skruostai buvo rusvi, ji alsavo garsiai ir nelygiai. Rudas žvilgsnis kritiškai nužvelgė visus užsilikėlius, buvo be penkiolikos vidurnaktis. Pianistas pabaigė savo paskutinius taktus ir uždarė fortepiono dangtį. Barmenas valė bokalus su mėlyna šluoste:
- Ana, norėsi ko nors?
- Du viskio.
Henkas linktėlėjo ir pripildė dvi taures. Link jų pajudėjo Pytas, jis linksmai šypsojosi Anai atsiraitodamas rankoves ir susisegdamas jas. O ji įtariai sekė kiekvieną žingsnį, tikrindama aplinkinių moterų  mėtomus iš pasalų žvilgsnius ir nedrąsias šypsenas.
- Abu tau, ar vienas man? – paklausė bučiuodamas ją į skruostą.
- Vienas tau, su sąlyga, kad niekas tavęs nepavogė, - juokaudama, bet rimtai ištarė ji. Anos linksmumas buvo kažkur dingęs. Tai kad Pytas buvo jos vyras dabar nekėlė tokio pasididžiavimo, kaip prieš kelias valandas. Jis išgirdo įspėjamąjį signalą:
- Niekas. Niekada, - ir vienu gurkšniu išgėrė savo stiklą. Ana pasėkė jo pavyzdžiu. Jis užsimetė paltą, pataisė jos šaliką. Išeinant atsisveikino su barmenu pakeldamas ranką.
- Kokia tu šiandien graži. – pasakė jiems neskubant einant namo. – Kokia būtų nesąmonė būti be tavęs.
- Kodėl?
- Nes negaliu įsivaizduoti, kad būtų kitaip.
- Ne ypač laki tavo fantazija, - nusijuokė ji, numesdama savo paltą ant pufo. – Ar tau kaisti arbatą?
Pytas numykė. Ana nuėjo į virtuvę, pastatė kaisti arbatinį, tuo metu atkimšdama vyno butelį ir šildydama kišą. Grįžusi į kambrį rado Pytą vidury jo, šalia pianino:
- Tu susitvarkei?..
- Taip.
- Ką mes šviančiame? – sumišęs paklausė vyras, žiūrėdamas į savo gražuolę draugę su dviem turėm vyno.
- Tai kad esame kartu, - nusišypsojo ji ir išėjo į virtuvę. – Pagrok man ką nors!
Pytas tyliai atsisėdo prie Schimmel‘io ir pradėjo skambinti „Love me or leave me“. Ana atnešė kišą, vyno butelį, dubenį su šokoladu ir arbatą, padėjo padėklą prie lovos, o pati atsisėdo prie Pyto kojų:
- Tai mano mylimiausia daina.
- Aš žinau.

Tąnakt, kaip kiekvieną naktį, jos pirštai grojo jo šonkauliais. Tąnakt, kaip visas kitas naktis, jo siela dainavo jos operas. Kitą rytą, kaip kiekvieną kitą rytą, jis stengėsi užrašyti tai, kuo kvėpavo. Šokolado lūpų kvapą, uogų rūgštumą ir vyno svaigumą. Bet svarbiausia. Ją.